Sveikučiai. Nežinau ko ten savimyla sesė Alma apie save prirašė, bet aš tai trumpai drūtai save pareklamuosiu 🙂 Nėra čia ko daugžodžiauti.

Į prieglaudą patekau kartu su mama Mirta, sesėm Aza ir Alma, ir septyniom staigmenom, kurias veterinarai pas mamą pilvuke pamatė kai ta kažkaip stambėt pradėjo :))) Pokštininkų šeimynėlė mes tokia, užtvindėm prieglaudėlę savo giminės įpėdiniais neblogai. Gyvenom pas tokią vyresnę moteriškę, kurios sveikata jau nebeleido mumis tinkamai rūpintis. Tai rūpinasi dabar visa prieglaudos chebrytė ir mūsų mylimi svečiai, su kuriais vaikštinėjam kas dieną.

Pačioj pradžioj tai aš toks truputį atsargus buvau, kartais ir „bailiuku“ papravardžiuodavo kas nors…. Bet dabar jau po truputį drąsėju, man tik įprast reikia. Negaliu gi iš karto čia pats geriausias ir mieliausias būt kiekvienam, reikia nusipelnyt.

Tai žodžiu, ieškau aš namų. Pageidautina su sienom ir stogu. Būdos nedomina. Noriu kaip orus pilietis gyventi, sočiai, šiltai, ir būti glostomas savo žmogaus. Nesu kažkoks ten savanaudis, tai galit ir sesę Almą kartu prigriebt. Kambariokais mes čia patapom, tai supratau, kad ir su sese visai susigyvent galima vienas kitam uodegos neapkandžiojus. Dabar jau taip įpratau, kad ir pasivaikščiojimai kartu daug smagesni. Nu ir šiaip faina žaidimų partnerį šalia turėt. Bet čia tik leidimą duodu ir užuominą, kad dviese mes daugiau gerų hormonų jums prigamintume, nes smaguoliai esam.

Beje, turiu tokį liūdną veidelį, tai kartais atrodo, kad visada liūdžiu nes skanuko neduodat. Tai žinokit…. taip ir yra. Skanukai – gėris. Neskanukai – ne gėris. O šiaip tai dar niekam toks veidelis nepakenkė, beveik natūralios „nuuuu mammaaaa” akytės 🙂

Viskas. Visai trumpai, va taip (nors gal ir sesę pralenkiau). Kviečiu atvaryt į prieglaudą manęs pavedžioti ir gal pavergsiu Jūsų širdis.

Aišku, kad pavergsiu 😉