Tai viena iš tų istorijų , kada šunelis atsidūrė prieglaudėlėje neprašant kažkam padėti, o paimtas judrioje Kauno senamiesčio gatvėje. O buvo taip – važiavau iš darbo į prieglaudėlę kasdieniu maršrutu ir pro mašinos langą išvydau labai judrios gatvės žiede besiblaškantį nedidelį rudą šunelį. Nesustoti negalėjau. Aiškiai matėsi, kad šunelis labai išsigandęs ir pasimetęs. Jis iš žiedo vis išbėgdavo į gatvės vidurį, mašinų stabdomų padangų cypimas ir signalai jį vėl grąžindavo atgal. Tie vaizdai buvo kraupūs. Kaip pagauti besiblaškantį šunelį visai prie pat labai judrios senamiesčio gatvės? Bandymas šaukti tik blogino situacija. Tada pamačiau atvažiuojantį ,, Nuaro” automobilį. Pamaniau kaip gerai , dviese bus tikrai lengviau pagauti nabagėlį. Tačiau ir dviese, visiškai atviroj erdvėj, persigandusį gyvūną pagauti ne taip paprasta. Stengėmės šunelį vis vyti toliau nuo važiuojamosios dalies, tačiau apsukęs ratą jis vėl šoko į gatvę. Tuomet išgirdau tik ratų cypimą ir smūgį. Šunelį partrenkusi mašina sustojo, o vargšelis pašoko ir vėl nėrė į žiedo vidurį.

Tada prie mūsų prisijungė jaunuolis, kuris daugiau nebegalėjo visko stebėti tik iš šalies. Tryse pagauti šunelį jau tapo įmanomu variantu. Taip ir įvyko. Jaunuolio pagalba išsigandusį gyvūną sugavome gana greitai.

Parą laiko senolį stebėjome, dėl nutikusio autoįvykio. Atrodo šis smūgis jam nepadarė per daug didelės žalos sveikatai. Tačiau praėjus trims dienoms atsitiko keistas dalykas – šunelį ryte radome gulintį ant šono, visiškai nereaguojantį į aplinką, jo kūno temperatūra buvo labai nukritusi. Skubiai išvežėme į vet kliniką. Beveik jokių šansų , kad senolis išgyvens gydytojai nedavė. Jam buvo atlikti kraujo tyrimai , kurie pasirodė neįtikėtinai prastų rodiklių, padarytas babeziozės tyrimas, kuris taip pat buvo teigiamas ir kūno temperatūra siekė vos 32 laipsnius. Senoliuką palikome klinikoje, beveik nebeturėdami vilties , kad jį dar išvysime. Ir kaip jūs manot – po daugelio vaistų leidimų, po lašinių ir prievartinio maitinimo , jis vėl su mumis. Noras gyventi nugalėjo mirtį.

Štai kokių kartais būna stebuklų. Niekada negalima prarasti vilties. Gyvenimas visada gali suteikti dar vieną šansą.