Nors Jonis atkeliavo be proto įbaugintas viso aplinkinio pasaulio ir kurį laiką slėpėsi būdoje – šiandien jis dažną pasitinka lauke, kartais palodamas ir pasirodydamas koks jis iš tiesų yra gražus. Iki pilno ir atviro pasitikėjimo žmogumi jam dar toloka, bet pažangą jau matome. Dėl nuolatinės savanorių kaitos, amžino laiko stygiaus su Joniu nedirbama tiek, kiek norėtume, bet tikime, jog atsiradus tikrai kantriam ir supratingam šeimininkui, kuris užsitarnautų Jonio pasitikėjimą – tai būtų amžina. Šiandien pro šalį vedžiojami šunys jam labiau įdomūs, nei žmogus, tad būtų nuostabu, jei jau turėdami savo neagresyvų šunį, iš kurio Jonis galėtų mokytis pasitikėjimo žmogumi, priglaustumėt ir jį į savus namus.