Jupis visas baltutėlis ir lengvutis, taigi galėtume jį vadinti Sniegium, Snaigium ar Pūkeliu, tačiau buvę šeimininkai pavadino jį Jupiu ne veltui. Jis visada labai linksmas, visada nori žaisti, tyrinėti aplinką, bendrauti. Tačiau kas galėjo nuspėti, kad Jupiui teks ir liūdėti? Šunelis nemoka paslėpti savo nusiminusių akyčių tas kelias sekundes vakare, prieš uždarant šunų kambario duris, atsisveikinant iki rytojaus. Tada Jupis jau liūdi iki ryto. Akivaizdu, kad jis labai nori draugauti, labai ilgisi meilės, šiltų namų, to ramaus jausmo, kai supranti, kad esi saugus ir niekas tavęs nenuskriaus. Prieglaudoje dėmesio Jupis gauna tikrai per mažai. O ryte, vėl atėjus savanoriams, Jupis jau linksmai straksi savo narve ir nekantriai laukia, kol kas nors ateis pabendrauti. Ir tai kartojasi diena iš dienos. Jupis tikrai nuostabus šunelis, todėl jam ieškome žmogaus, kuris neleis Jupiui niekada liūdėti, o mainais, garantuojame, Jupis rūpinsis, kad liūdna nebūtų Jums.