Kalytė vardu Jūratė (neklauskit, kaip ji gavo šį vardą, tai senųjų šeimininkų sumanymas) jau atsinaujinusi, atsigavusi ir ką tik iš kirpyklos – nusikirpo savo 6 metus augintus plaukus, kurie jau buvo susivėlę į neiššukuojamus gniutulus, ir yra pasiruošusi naujam gyvenimui. O iki patenkant į mūsų globa, ji buvo viena iš nelaimėlių, kuriems nebuvo lemta augti ir gyventi su žmonėmis kaip šeimos narei. Ji, nepaisant savo mažo ūgio ir mielumo, buvo „sarginis šuo“ asocialių žmonių kieme, gyveno pririšta prie būdos, ujama, barama be priežasties ir įsibaiminusi. Kasmet ji atsivesdavo vaikučių, kuriais labai greit atsikratydavo, net neslepiant – užkasdavo. Kartais kokį viena pasilikdavo, rišdavo prie sekančios būdos. Nors tas dėžutes sunkiai pavadintum būda… Viena iš savanorių ilgai kovojo ir stengėsi padėti tiems nelaimėliams – juos maitino, suteikdavo veterinarinę priežiūrą, dėmesio, net išvesdavo pavedžioti ir išmaudydavo. Asocialūs žmonės patys neprižiūrėdami savo 3-5 šunų (skaičius nuolat kisdavo), vis atsivesdavo naujų, mažyčių šunelių. Savanorė juos išdovanodavo, bet istorija nuolat kartojosi. Tad visi to kiemo augintiniai atsidūrė pas mus, greit buvo padovanoti ir liko ši mūsų Jūratėlė. Pirmomis dienomis nedrąsi, domėjosi aplinka, bet žmogaus rankos lengvai išvengdavo. Tik pamačiusi savo globėją be galo apsidžiaugdavo. O dabar tapo visų savanorių numylėtine, gauna daug dėmesio ir papildomų pasilakstymų aptvare. Savanorės pasakojimas apie Jūratę:
„O yra paniurėlė Jūratė, apie kurią aš niekada daugiau nerašysiu viešai. Nes labai bijau, kad manimi patikėsite ir ją pasiimsite, o aš liksiu be jos. Tai ji šiandien po ilgo pasivaikščiojimo patupdyta į narvą nepuolė valgyti, kaip visi kiti šunys, o apsisuko, padėjo man galvą ant peties ir sustingo. Jaučiausi tarsi odą nuo savęs lupčiau, kai bandžiau ją nustumti. Ir čia ta pati Jūratė, kuri su manimi niekur nenorėjo eiti, žiūrėjo piktai ir nepatenkintai pirmomis savo dienomis prieglaudoje.”
Taigi ši nedidelė bet didelio charakterio ir patirties sukaupusi mergina, kuri nenugyveno dar nė pusės savo amželio, nori likusį laiką praleisti užtarnautai mylima ir globojama – ant sofos ar minkštos pagalvėlės. Kalytė jau sterilizuota ir paskiepyta, (ir netgi stilingai nukirpta!) laukia naujų namų.