Dar viena dūšelė – sena ir nebereikalinga.
Kaip skaudu, kai išgirsti tokias istorijas – jau kelios dienos Kleboniškio pamiškėje suka ratus , sunkiai bevaikščiojantis šunelis. Žmonėms pasidarė jos labai gaila, todėl jie šunelį priglaudė savam garaže, pamaitino. Tačiau ilgai čia ši senjorė būti negalėjo, nes šeimininkų šunys labai jau aršiai reagavo į nelaimėlę. Senjorė kaip ir visi kiti , kurie tapo nebereikalingi savo buvusiems šeimininkams, pateko į mūsų senjorų prieglaudėlę. Nebereikalinga, liūdna, pasimetusi ir niekaip nesuprantanti – UŽ KĄ? Ką padarė šis padarėlis, kurio taip žiauriai buvo atsikratyta. Gal nebežvelgė savo šeimininkams į akis, nes jos jau nustojo regėti saulės šviesą, gal nustojo žavingai džiaugtis ir bėgioti šalia, nes jos kojelės jau nebebuvo tokios tvirtos kaip anksčiau, o gal nustojo saugoti namus, nes atėjo laikas, kai šią trapią būtybę jau pačią reikėjo saugoti, globoti ir ja pasirūpinti? Galima klausti dar daug GAL , bet atsakymas į visus klausimus tik vienas – SENAS ir NEBEREIKALINGAS. Mažylė gavo Kleo vardą. Dabar ji bando apsiprasti su naujais savo namais, su dar jai visai svetima ir bauginančia aplinka, tačiau meilės ir dėmesio čia jai tikrai netrūks, tai mes pažadame.
Kleo, tu tapai nereikalinga kažkam, bet iki gyvenimo pabaigos būsi reikalinga mums. Senjorų prieglaudėlė – tai namai, kuriuose tu būsi mylima, kuriuose tau netrūks nei priežiūros nei maisto bliūdelio. Čia tie namai, iš kurių tu niekada nebūsi išmesta į gatvę. Tikimės kartu praleisti dar ne vienus gyvenimo metus, pasidžiaugti dar ne viena gyvenimo akimirka ir atgavus jėgas – kartu atgauti ir pasitikėjimą žmogumi.
Mylim tave Kleo