Tokie žodžiai sukasi galvoje, pagalvojus apie tai, kaip jis pakliuvo į mūsų globą. 6 metus šunelis gyveno su savo šeimininkais, 6 metus jam atrodė, kad jis jiems vienintelis, 6 metus jis buvo laimingas. Ir užteko vienos dienos, kad šeimininkams jis taptų niekas. Taip, kalbame apie Kokosą. Apie mūsų mieląjį, šiltąjį, mylintį šunelį. Dabar jis pilnai pasiruošęs keliauti į naujus namus. Nedidelio ūgio, apsikirpęs, baltas su juodais taškeliais šuniukas sutaria su vaikais, yra vienas draugiškiausių šunų mūsų prieglaudoje. Kiekvieną kartą atėjus pamatai, kaip jis žiūri savo blizgančiom akutėm. Kiekvieną kartą išėjus pasivaikščioti jis džiaugiasi, leidžiasi paimamas ant rankų, bet kai ateina laikas grįžti, jis tampa liūdnas. Liūdnas, nes jam taip skauda, kai jis yra vis paliekamas. Kokosas su tuo jau susitaikė ir, atrodo, užsimiršo. Tačiau taip tik atrodo, jo širdutė amžinai liks sudaužyta. O gal neamžinai? Gal tu gali būti tas, kuris sulipdys tas šukes? Kokosas laukia tavo meilės, laukia tavo akių, laukia, kol pasakysi: „Tu būsi mano ir tik mano gyvenimo džiaugsmas ir laimė”, o jis atsakys tuo pačiu.