Gruodžio viduryje į prieglaudą priėmėme bėdulį ir nežinojome kaip jam gali baigtis…

Sušalusiam leisgyviam šuneliui labai pasisekė, kad gulintį pusnyje viduryje niekur (kažkur Švenčionių rajone) pastebėjo pro šalį automobiliu važiavęs vyras. Kitu atveju baltapūkis šuo, kurį praminėme Koldu, tikriausiai nebūtų ištvėręs net nakties.

Vos jam atvykus į prieglaudą pastebėjome, kad jis visiškai bejėgis – šuneliui nepavyko valdyti galinių kojų, ant nušalusių ausų galiukių jau buvo pradėję formuotis šašai, todėl vienas savanorių nedelsdamas keliavo su nelaimėliu į „Lesės“ kliniką. Penktadienio vakarą jau po darbo valandų laukę mūsų veterinarai suteikė Koldui pirmąją pagalbą, atliko apžiūrą, padarė kraujo tyrimus. Visų nuostabai, kūno temperatūra buvo normali, tačiau nustatytas ūmus uždegimas, taip pat stipriai pakilę kepenų rodikliai. Keturkojui buvo paskirtas gydymas: vaistai nuo skausmo, antibiotikai, vaistai kepenų veiklai gerinti, vitaminų injekcijos, tepalas ausų nušalimams gydyti. Grįžęs į prieglaudą Koldas didvyriškai ištvėrė naktį ir kitą rytą jau atrodė kiek guvesnis, reagavo į aplinką, bet vis dar buvo labai silpnas.

Baimindamiesi, kad šunelio problemos gali būti susijusios su stuburo pažeidimais (be to, neatmesdami galimybės, kad jis buvo partrenktas ir žmonių paliktas šalikelėje sniege), šeštadienį vykome su Koldu į Jakovo kliniką, kur buvo atliktas stuburo rentgenas. Blogiausi spėjimai, visų džiaugsmui, nepasitvirtino, ir nebuvo nustatytų trauminių pakitimų, tačiau rentgenas parodė stuburo kanalo stenozės požymius. Spėta, kad būtent dėl to sutrikusi galinių kojų inervacija, tačiau nežinant šuns gyvenimo iki atsiduriant pusnyse, buvo galima tik spėlioti, ar tai ir yra pagrindinė kojų nevaldymo priežastis. Klinikoje pirmą kartą pamatėme Koldą, nors ir sunkiai, bet stovintį ant visų keturių kojų.

Po antrojo apsilankymo pas gydytojus šunyčio sveikatą stiprinome ir lašelinėmis. Tai, kartu su paskirtu gydymu, padėjo pasiekti nedidelių pergalių ir jau po kelių dienų Koldas pats savo kojom išėjo į lauką iš savo prieglaudos narvelio.

Vėliau vėl laukė vizitas klinikoje pas neurologą ortopedą. Nors iš pradžių buvo planuota atlikti kompiuterinės tomografijos tyrimą, tačiau šunyčio progresas parodė, kad tyrimą atlikti kol kas nėra tikslinga. Kita vertus, pastebėta, kad problemų yra ne tik su galinėmis, bet su visomis keturiomis kojomis. Todėl buvo nuspręsta, kad tikslingiausia tęsti priešuždegiminį gydymą ir koncentruotis į kuo greitesnį imuniteto sustiprinimą.

Viliamės, kad problemos su kojytėmis – tai tik šalčio paliktas baubas, ir tikimės, kad gavusi rūpesčio ir dėmesio judėjimo funkcija atsistatys iki kokybišką šunišką gyvenimą užtikrinančio lygio.Beje, po kurio laiko su prieglauda susisiekė Koldo savininkai. Paaiškėjo, kad jam apie 15 metų, gyvena voljere, būdavo išleidžiamas pasivaikčioti. Su kojomis neva viskas buvo gerai. Iki šiol nesuprantame kodėl nečipuotas, nekastruotas garbaus amžiaus šuo buvo išleidžiamas pasvaikščioti dideliame šaltyje ir nesiimame vertinti kaip jis atsidūrė aukštyn kojom pakelės pusnyse.

Tiesiog tikimėjomės visa ko geriausio. Ir ties metų sankirta Koldas staiga atgijo, pradėjo jaustis daug geriau ir tapo gerokai aktyvesnis. Koldas jau šiek tiek pabėgioja ristele, labai domisi kitais šunimis, nori bendrauti. Priėjus prie jo narvo – glaudžiasi prie durelių ir prašo paglostymų. Tikimės, kad šiem piliečiui kas nors dar suteiks mylimus namus <3