Švelnusis Kosmo

Kosmo pas mus atkeliavo iš gatvės, kaip didžioji dalis mūsų globotinių. Šis dar visai jaunas, dviejų metų šunelis, jau patyrė, ką reiškia gyventi gatvėje. Tačiau, tos dienos jau praeityje. Vos tik atkeliavęs jis pavergė visų savanorių širdis savo švelnumu bei grožiu. Narve jis vis dar bailus, imamas susigūžia, nedrąsiai žvelgia į tave baimės kupinomis akimis, tačiau viskas pasikeičia, kai jo mažos, nedrąsios kojelės peržengia prieglaudos slenkstį ir jis atsiduria lauke. Pievoje, pilnoje sniego bei kvapų, jis tampa tikru tyrinėtoju. Nuo vieno krūmo bėga prie kito, nuo vienos kalvelės – prie kitos, tačiau pritūpus jį paglostyti, mūsų mažasis Kosmo tampa kuklesniu. Nedrąsiai prigula prie žemės ir žvelgia į tave nežinios kupinomis akimis. Tačiau vieną kartą gavęs pakasymų, įsidrąsinęs paprašo jų ir daugiau. Nebebijo net savo trumpomis letenėlėmis užlipti tau ant kelių ir prisiglaudus mėgautis švelniais žmogaus teikiamais malonumais – paausių kąsimais bei glostymais. Tačiau tuo mėgautis jis gali trumpai, nes ateina laikas grįžti namo. Namo, kur jo laukia tokio pat likimo kaimynai. Namo, kurių slenkstį peržengęs jis vėl tampa bailiu. Namo, kur jo laukia toks pats vienišas narvelis, kaip ir jis, į kurį įžengęs jis vėl tampa mažuoju bailiuoju Kosmu. Namo, kuriuose jis ir vėl į tave žvelgia baimės kupinomis akimis, o sekančioje pamainoje vedamas į lauką vėl gūžiasi, nes vis dar nežino, kas jo laukia.