Lola į prieglaudą atkeliavo su tokia pačia kaip ir daugelio iš mūsų globotinių istorija – vyresnė šeimininkė nebegalėjo deramai ja pasirūpinti.
Šunytė atvyko labai išsigandusi, šiek tiek bijojo žmonių. Laikui bėgant, savanoriams ją kalbinant ir glostant pasirodė, kokia iš tikrųjų meili Lola. Nors dabar kartais ji vis dar prisibijo staigesnių judesių ar didesnių garsų, Lola jau labai išdrąsėjusi, visąlaik noriai eina pasivaikščioti, vizgina uodegą, laukia momento, kai ją vedžiojantis žmogus pritūps ir ji galės atbėgti pas jį, užsilipti ir prašyti dar dėmesio, meilės ir paglostymų. Lola labai laukia, kol jos meilumą kažkas pastebės ir žmogaus šiluma ji galės džiaugtis visada, o ne tik per tuos trumpus pasivaikščiojimus ir pasibūvimus su savanoriais.