Didžiąją savo gyvenimo dalį Lordas praleido taip, kaip neturėtų gyventi nė vienas šuo… Lordas
niekada nebuvo vedamas į lauką, reikalus atlikdavo namuose, o vanduo jam buvo ribojamas, kad
tik „mažiau būtų rūpesčių“.
Po šeimininkės mirties Lordu susirūpino geros širdies žmogus. Jis nuvežė šunį pas veterinarus, kur
buvo nustatyta anemija ir bendra prasta būklė. Lordui buvo paskirtas gydymas, antibiotikai, o
svarbiausia – pradėtas duoti tai, ko jis visada turėjo turėti: pakankamai vandens, maisto ir rūpesčio.
Gyvendamas pas laikiną globėją Lordas atsigavo, net priaugo apie 4 kilogramus… Ir tai tik parodo,
kokios būklės jis buvo prieš tai. Deja, jį išgelbėjęs žmogus negalėjo pasilikti Lordo sau, todėl, kai
tik šuniukas sustiprėjo, jis atkeliavo į mūsų globą.

Šiandien Lordas jau saugus. Jis kasdien turi švaraus vandens, maisto ir, svarbiausia – meilės Tai ramus, gyvenimo matęs senjoras, kuriam dabar labiausiai reikia stabilumo, šilumos ir žmogaus šalia.