Ne vienų, atvykusių į prieglaudą išsirinkti augintinio, akys užkliūdavo už Lotos – smulki, švelnaus smėlio spalvos kailio, didelėmis rudomis akimis, tupinti narvo kampe, netriukšmaujanti ir nereikalaujanti dėmesio… Tačiau jos grožis nepapirko dar nei vieno žmogaus tiek, kad šis pasiryžtų ilgam ir kantriam draugystės kelio tiesimui, vienas kito pažinimui, baimių nugalėjimui, džiaugsmo atradimui.
Jai esant prieglaudoje nelabai supratome kiek visko ji bijo, koks didelis jos nepasitikėjimas nei žmonėmis, nei supančiu pasauliu. Namų globoje atsiskleidė visos jos baimės – prisilietimų, kalbinimų, net žvilgsnio, lauke girdimų garsų. Kiekvienas staigesnis judesys, netikėtas garsas jai sukeldavo tokią paniką, kad man ir pačiai nebejauku būdavo.
Einant trečiai savaitei namų globoje matau tikrai nemažą žingsnį geros krypties link. Įgavau šiek tiek jos pasitikėjimo ir mane pamačius kaskart nebepuola bėgt į nežinia kuria pusę, prisėdus šalia – jos nebepuola panika, o maistas iš rankos – ne toks jau baisus, netgi visai skanus. Kiekvieną dieną vis dar kovojame su lauko baime – pro šalį važiuojančios mašinos, automobilių signalizacijos, žaidžiantys vaikai, vėjo judinamas krūmas dar priverčia drebėt, panikuot, norėt bėgt nežinia kur.. Kad reikalai gerėja rodo ir tai, kad gamtinius reikalus jau atlieka lauke (vadinasi dėmesį nuo baimės kelioms minutėms „patraukia“ kitur). Išvažiavus į mišką, gamtą, tylą pasivaikščiot Lota atgyja, iškelia uodega ir laksto, dūksta, gaudo muses, nebijo pakviesta ateiti. Viskas gražu, kol grįžtam namo į daugiabutį…
Kad ji taptų „prekiniu“ šunimi dar reikės tikrai labai daug laiko. Nenoriu nieko įžeist, bet juk geriausia pasiimt amžinai jauną, niekad nesergantį, negadinantį nervų, baldų ir pageidautina mokantį visas komandas šunį, tiesa?
Pasikeitus aplinkai iš mano namų į Jūsų, Lotai reikės visko mokytis iš naujo. Suprast, kad Jūs ją mylite ir niekada neskriausite, nepaliksite ir būsite kantrus tiek, kiek reikės – mėnesį, pusmetį, metus. Jums taip pat reikės mokytis ir derintis prie naujo, ypač jautraus šeimos nario. Mokytis suprast jos baimes ir pasiūlyt sprendimus kaip kartu jas nugalėt. Mokytis parodyt Lotai, kad į pasaulį galima žiūrėt ir ne baimės kupinom, plačiai atmerktom akim, o ir prisimerkus, mėgaujantis šitais saulės spinduliais. Išlaukt, kada ji didžiuodamasi iškels savo gražią uodegą į viršų ir nebeslėps papilvėj.
Tikiu, kad ateis ta diena, kai įveikus visas negandas ji pasitikės Jumis kaip niekad niekuo nepasitikėjo, kad bus atsidavus Jums visomis jėgomis ir, kad Jūs būsite jos pasaulis, jos meilės ir šiluma, Jūs būsite jai visas pasaulis…