Jau kelis metus Luoka savo tvirtomis kojytėmis trepsi po Vilniaus prieglaudos „Lesė“ slenkstį. Jai čia namai. Štai kaip Luoką aprašo savanorė, pas kurią kalytė viešėjo savaitgalį:
Luoka ramaus būdo, protinga, tvarkinga, švelni draugė. Atrodo, kad puikiai supranta žmonių kalbą, žino kas galima ir kas ne. Jeigu mato, kad jūs ilsitės, ji taip pat ilsėsis savo vietoje. Jei pamatys, kad jūs norite bendrauti, puikiai palaikys kompaniją. Naktį miegos tiek kiek jūs ir prabus tik tada, kai prabusite jūs. Luoka mielai jus lydės visur kur eisite, nors ilgų pasivaikščiojimų nereikalauja. Moka gražiai, nesitempiant eiti su pavadėliu, bet jei pamato mažesnį ar lojantį ant jos šunį, būtinai aplos. Su laiku, dažniau išeinant į miestą, Luoka greičiausiai atsikratys šio įpročio. O vat susidraugauti su katinais kažin ar Luokai pavyktų. Nesupranta Luoka katinų kalbos ir stengiasi visaip aploti. Ir ne visi žmonės Luokai atrodo patikimi, todėl ji linkusi juos pagąsdinti, nors dar niekada niekam nėra įkandusi. Kas žino, gal skaudi praeitis vis šmėkščioja prisiminimuose. Prie durų Luoka svečius pasitinka vizgindama uodegą, bet su laiku gali tapti puikia sarge.

Luoka tik šuo, bet turinti žmogaus sielą. Užtenka su ja pabendrauti kelias minutes, kad suprastum jog tai tiesa. Tinkanti gyventi tik namuose dėl trumpo kailiuko ir ramaus, inteligentiško būdo.

Priešistorė:

Vieną šaltą žiemos vakarą pagalbos telefonu 112 skambino užsienietis studentas. Jis šalia Mykolo Riomerio universiteto rado kalytę, kuri jo nenorėjo prisileisti, o palikti jos nenorėjo, nes kalytė atrodė labai sulysus, o ir temperatūra siekė -30 laipsnių. Vaikinukas kantriai laukė pagalbos, kol mūsų savanorė atvyko į vietą. Kalytę bandė prisivilioti maistu, kol po dviejų nelengvų valandų pavyko kalytę įsisodinti į mašiną ir nusivežti į prieglaudą. Iš kitos savanorės prisiminimų: „atsimenu, kai atvežė Luoką, dar tokio išsigandusio, sulysusio, nuvargusio šuns nebuvau mačiusi. Jos akyse galėjai išskaityti visą skausmą ir baimę, kurią jai teko patirti. Tiesiog ją apsikabinau ir verkiau.“ Luoką apžiūrėjus kilo įtarimas, kad kalytė neseniai turėjo šuniukų. Važiavome į tą pačią vietą ieškoti mažylių, bet deja nieko neradome. Tik Luoka žino kas jai atsitiko ir ką teko patirti prieš atsirandant prieglaudoje. Deja, bet šito ji mums nepapasakos.

Dabar Luoka saugi, soti ir turi kur šiltai ir ramiai praleisti naktis. Bet niekas neatstos šuniui to vienintelio, to tikrojo draugo. Todėl Luokai ieškome pačių geriausių namų ir pačių atsakingiausių šeimininkų. Nes Luoka nusipelnė tik geriausio.