Makso istorija – viena skaudesnių. Pasidaro ypatingai liūdna, kai suvoki, jog šuo patyrė dideles skriaudas dėl savo šeimininko nesupratingumo ir grubaus elgesio, kai tuo tarpu šunelis nieko daugiau pasaulyje taip nenori, kaip matyti žmogaus globojančias rankas ir patikimumo kupinas akis. Deja, Maksas iš tų, kuriuos šeimininkas nuvylė ir įskaudino, paliko be vienintelio „atskaitos taško“ jo šuniškame gyvenime. Maksas atvežtas į prieglaudą 2011-05-11m., tačiau tiek ir tėra žinoma iš jo atsiradimo prieglaudoje istorijos, kadangi jį atgabenęs ir prieglaudoje „numetęs“ vyriški tepasakė, kad šunį rado darže. Dar tada vos prisilietus prie Makso, šis krūptelėdavo ir žiūrėdavo išsigandusiu žvilgsniu, lyg laukdamas nuorodos į savo „nuodėmes“. Tai byloja, jog Maksas buvo muštas. Nors skriaudos po truputį pasimiršo ir šuo atskleidė savo draugišką ir aktyvų būdą, nebekrūpčioja nuo prisilietimų, o kaip tik rodo didelį dėmesio poreikį, visgi baimės ir nepasitikėjimas aplinka vis dar iškyla į paviršių. Šuo bijo daugelio dalykų, pavyzdžiui, pasivaikščiojimo metu turi priprasti prie pravažiuojančių mašinų, pakėlus balsą ar timptelėjus pavadėlį atgal, griūna ant žemės. Taip pat jam praverstų pamokos vaikščioti su pavadėliu. Taigi Maksui reikia žmogaus, kuriuo galėtų besąlygiškai pasitikėti, kurio dėka išmoktų tinkamai įvertinti aplinką ir patikėti pačiu savimi. Sutariant su kitais gyvūnais, didesnių problemų neturi, yra protingas, labai draugiškas, meilus ir geras šuo. Itin mėgstantis aktyvumą, tad puikiai tinka į kompaniją asmeniui, mėgstančiam pasivaikščiojimus, gryną orą, ar net aktyvaus sporto entuziastui, prie kurio Maksas mielai prisidėtų, šeimininkui važiuojant dviračiu ar bėgant distanciją.