Rugpjūčio mėnesį prie Maximos atsirado katinas. Kažkada buvęs stambus gražuolis rainys, greičiausia naminukas. Dabar – suvargęs, susivėlęs, negražus, netekęs ūsų ir apdraskytomis, o gal apšalusiomis ausimis ir keliantis tik gailestį. Žmonės atnešdavo jam maisto, artimiausiuose krūmuose pastatė namelį. Pavadino Seniu…

Bet atėjo ruduo, nukrito lapai ir Senį pastebėjo ne tik jo gyvenimą norintys palengvinti žmonės, bet ir niekadėjai. Lietus permerkė namelį. Tačiau katinas niekur nesislėpė – nei nuo lietaus, nei nuo jį skriaudžiančių vaikigalių. Net kilo įtarimas, kad jis galbūt sužalotas ir nepaeina. Parsinešė jį žmonės namo ir kreipėsi į Lesę pagalbos. Apsilankėme pas veterinarus, dabar katinėlis gydymas, o paskui ieškos pačių geriausių namų.

Beje, veterinarų nuomone katinui galėtų būti 5 metai. Ir tik gyvenimas gatvėje pavertė jį Seniu. Nusprendėme, kad toks vardas jam visai netinkamas. Ir kaip netikėta – pavadinome jį Maksu!