Kas liūdniau – į saugų prieglobstį atsivesti tuos, kurie randami pakelėse, gatvėse, pakrūmėse, ar tuos, kuriuos – kaip žinom – į paskutinę sunkaus gyvenimo stotelę atvedė pats šeimininkas? Pirmuoju atveju šiek tiek lengviau. Širdy visada kirba naivi viltis, kad gal keturkojis pasimetė, paklydo, pabėgo, gal mirė jo savininkas. O čia – ciniška dvidešimt pirmojo amžiaus vartotojo grimasa pačiame gražume: pasenai, apakai ir nebegali sargaut? Viskas, nebereikalingas, „von“.

Tai tiek tos Marsiko istorijos – ji trumpa ir negailestinga. Į Vilniaus „Grindą“ 10-15 metų rudą kudliuką atitįso įmitęs vidutinio amžiaus „ponas“. Iki to laiko jis visą gyvenimą leido grandine pririštas prie būdos. Tikros žmogaus draugystės ir rankų švelnumo vieną kitą trupinį gal ir susirankiojo per savo sunkų amželį, bet šiaip laimingo ir mylimo bei prižiūrėto šuns dalios nė sapnuose nepažino. O kaip čia sapnuosi kažką, ko nė akyse nesi matęs, kas nežinai, kad egzistuoja, kaip atrodo… Ypač, kai, metams bėgant įmatai vis mažiau ir mažiau, niekas nepakerpa purvinų ant akių drimbančių kudlų, neišvalo traiškanotų akelių, tik skuba apspardyti ir aprėkti, kai senos akys išdavikės praleidžia kokią žmogystą ar keturkojį…

Džiaugiamės, kad bendra Marsiko sveikatos būklė yra normali. Viena akelė kataraktos dar nepaliesta, todėl šuo kažkiek mato. Iš pradžių lojęs, urzgęs ir išklerusiais danteliais bandęs kandžiotis, dabar senolis pagaliau pradeda suprasti, kad žmogus gali būti ir geras, švelnus, mylintis ir besirūpinantis… Pirmą kartą gyvenime Marsikas turi draugų. Ir ne vieną!