Į “Lesę” atkeliavau 2020 m. gruodį, kai mirė mano mylimas šeimininkas…

Labai mylėjau savo šeimą: mūsų su šeimininku vis atvažiuodavo aplankyti jo vaikai ir anūkė. Kai šeimininkui pasidarė prasčiau su sveikata, buvau pririštas gyventi prie būdos. Per savo dešimtį nugyventų metukų matydavau tik kelis eilinius žmones ir pravažiuojančius dviratininkus (kurių nekenčiau visa širdim!).

Aš patyriau traumą – kadangi buvau pririštas prie būdos, negalėjau būti šalia savo šeimininko, kai jam atsitiko nelaimė. Kelias dienas aš kentėjau beviltišką skausmą dėl savo bejėgiškumo. O po to sekė pokyčiai – atsidūriau prieglaudoje. Mane šia atvežė šeimininko anūkė, kuri kaip tik yra savanorė.

Iš pradžių buvau baisiai išsigandęs: niekuo nepasitikėjau, nieko neprisileisdavau. Tik mane atvežusi mylima mergaitė ištirpdydavo mano baimę, kuomet ją pamatydavau… O dabar! Dabar jaučiuosi daaaaug geriau! Žinau, kur yra mano narvelis – grįžęs po pasivaikščiojimo pats einu į savo jaukius “namučius”. Susidraugavau su dauguma savanorių ir svečių, kurie pasitaikius progai mane taip ilgai vedžioja, kad grįžęs tik miegot ir noriu! Kuomet visi savanoriai išsiskirsto namo, aš guliu ir svajoju apie savo naujus šeimininkus, kurie labai manęs norės ir turės pakankamai kantrybės, kol aš prie jų priprasiu.

Aš pažadu stengtis būti geras šeimos narys, pažadu leisti jums glostyti mano pilvą ir vešlų kailį (na, čia jau šiek tiek po to kai jau priprasiu). Leisiu jums būti mano šeimininku ir mylėsiu!