Miuslis
Liks atmintyje
Prieglaudoje praleidau: | ||
---|---|---|
Metai: | Mėnesiai: | Dienos: |
1 | 8 | 13 |
Sveiki, mano vardas Miuslis!
Savo istorijos daug papasakoti negaliu, nes savanoriai mano kalbos nesupranta (keisutoliai), bet prieš keletą metų užklydau į pusiau gyvenamą pusiau negyvenamą sodybą netoli Pilaitės. Ten sutikau draugišką moterį, kuri visus metus pas mane važinėdavo, pasirūpindavo, kad alkanas nelikčiau. Vėliau ji kreipėsi į Lesę ir paprašė mane priimti į prieglaudą.
Kai atvariau tai buvau visiškas ponas kaltūnas. Apaugęs visas bala žino kiek. Įsivaizduokit, šiaip gi aš tamsiaplaukis, o kai prieglaudoj pasirodžiau, tai jau ir šviesų plaukų ant kupros turėjau, kaip koks stileiva. Arba pražilęs diedukas. Realiai tai čia dėl to, kad galvojau: „ai, karantinas vistiek, nuotoliu darbai, tai ką aš čia grąžinsiuos“. Nu gerai gerai, gal taip ir negalvojau. Tiesiog manęs niekas neprižiūrėjo, tai ir atrodžiau kaip bomžiukas.
Dar yra tokia galimybė, kad jaunystėj koks kelininkas buvau, ar statybų darbų brigadininkas. Tiksliai nežinau, bet žiemą, kai šalta ir anksti temsta, man savanoriai tokį juokingą rūbą uždeda, oranžinės spalvos ir dar su atšvaitais, tai čia turbūt tam, kad įvertinčiau kelių ir šaligatvių būklę, o visi praeiviai žinotų kas čia profesionalas 😀 Nu bet čia tik spėjimas mano. Nebūtinai tiesa.
Tęsiant istoriją, kai atvykau į Lesę – tiesiu taikymu buvau nuvežtas į grožio saloną ir tapau trumpaplaukiu. Tokiu pleiskanotu, purvinoku dar, bet užtat mano figūra ir raumenys visu gražumu jau pasirodė. Čia galit pažiūrėt įrodymus ir pamatyt kokį kilimą ant kupros užauginęs buvau – https://www.facebook.com/watch/?v=480224533173236. Po to dar išmaudė mane, sočiai pašėrė, kailiukas šiek tiek ataugo, ir jau mano senatvė visai ori pasidarė. Tik va šeimininkų jau beveik metus laiko niekaip nerandu.
Realiai tai aš fainas senjoras, ramus, draugiškas. Nu gal ne visiems iš karto, kartais pradžioj ožiukų parodau, bet po to tai jau ir pats prieinu paglostymų pasiprašyt. Normalu gi, negaliu visais iš eilės iš karto pasitikėt. Mėgstu aš ilgėliau pasivaikščiot sau neskubėdamas, nesitampau (iš tikro tai ir masės tiek turiu, kad tampytis galėčiau nebent jeigu mane jorkšyras vedžiotų), nors kai nuotaika gera tai ir prasibėgu kokį 100 metrų. Tai jeigu norit ramaus, gyvenimo jau mačiusio, namų aukštyn kojom neapversiančio draugelio – aš visada pasiruošęs keliaut namo!