Ar pamenate, kaip pasakojome apie katinuką Pinčiuką? Tada žadėjome daugiau papasakoti ir apie jo mamą katę. Tad štai savanorės pasakojimas apie Nicą:

„Vasaros pradžioje pas mus į kaimo sodybą atklydo katė. Ji nieko neprisileido, viskas, ką darė, tai kniaukė. Galvojau, kad tik prašo valgyt (nes buvo tokia storutė, galvojau, kad laukiasi), bet, kaip ateitis parodė, jai buvo morčius. Po mėnesio pratinimosi, ji jau leido šiek tiek ją priliesti, taip pat iš miško atsivedė jau kokių 2-3mėn kačiuką (vadinasi, kai ji atėjo, tas kačiukas jau buvo gimęs ir kažkur miške slėpėsi), kuris buvo dar bailesnis už ją. Praėjo dar šiek tiek laiko ir katė pradėjo pilnėti, tada supratau, kad ji nėščia.

Kai Pinčiuką pagauti buvo kelių minučių darbas, pagauti Nicą užtruko mėnesį. Ji buvo nepaprastai atsargi, bandžiau gaudyt su gaudykle, su rankom, tačiau niekaip nepavyko. Galiausiai ji atsivedė kačiukus ant tvarto, o čia jau kita istorija, kaip mes jų ieškojom. Trumpai tariant, tai jie buvo po lentų krūva, labai rizikingai užslėpti. Kai juos susirinkau, katę pagauti buvo visai lengva, nors kainavo man ne ką mažiau streso nei jai.

Tai taip ir gyvenam. Pinčiukas užsiemęs erzinti mano katę, o Nica su didele meile rūpinasi savo penkiais kukulaičiais. Atrodo, padarėm tiek nedaug, tačiau šiandien tiek Nica, tiek Pinčiukas, visiškai pasikeitė – iš laukinukų tapo naminiais katinukais, nuolat prašančiais paglostymų. Ir tam reikėjo skirti tik šiek tiek meilės. Na, ir kelis maišiukus kačių maisto.“