Sveiki, mano vardas Nikolas. Atsiradau viename iš Fabijoniškių kiemų, tarsi iš niekur. Žmogus, tapęs mano globėju ir gelbėtoju net pamanė, jog tiesiog esu kaimynų katinas, išeinantis pasivaikščioti. Tačiau dienos ėjo, o aš nedingau, vis dažniau būdavau pastebimas miegantis po krūmu, vaikštantis aplink. Nedingau aš, taip pat nedingo ir mano noras būti pastebėtam žmonių. Mat juos mėgstu be galo. Tik pamatęs ką nors ateinant pradėdavau murkti ir reikalauti dėmesio. Man buvo be galo liūdna, prašydavau žmonių pastebėti mane, duoti paėsti. Rudeniui einant niūryn ir šaltyn jau sunkiai beradau sau vietos. Ant žemės miegoti juk be galo šalta, o dar ta rudens dargana, sekiojau visus žmones tikėdamasis pagalbos. Ir man be galo pasisekė- dabar jau nebebaisios šaltos naktys, nebebaisus ir alkio jausmas. Prieglaudoje gavau šiltą kampą, gaunu maisto ir net paglostymų, tačiau be galo norėtųsi turėti tą savo vienintelį ir tikrą žmogų, kuriam kasdien murkuočiau laimės ir džiaugsmo kupinas melodijas, kuris man pakasytų pakaklę, paausiuką ir pilvuką. Jį pasitikčiau visada grįžtantį po sunkios darbo dienos. Pažadu, užpildyčiau namus savo katiniška energija ir meile.

Katinėlis be galo draugiškas ir meilus, nori žmogaus dėmesio. Tikrai naminis- arba išmestas, arba pasiklydo. Bet kokiu atveju, dabar jam ieškomi patys geriausi namai.