Šunelis Perkūnas tokį vardą gavo dėl savo radimo vietos – Perkūnkiemio. Jis nusipelnė ne tik antro vardo Olis, bet ir ypatingos pagarbos… Olio-Perkūno gyvenimo istorija yra gaubiama paslapties šydu, nes jo kūnelis nusėtas randais, du iš jų ypatingai krentantys į akis: ant snukučio ir per visą nugarą, lyg koks pjūvis einantis ilgas randas. Dėl jo atsiradimo buvo keletas spėjimų. Pirmasis, kad jis kažkur įlindo ir bandydamas išlįsti susižeidė, o antrasis nebe toks optimistinis: ilgą laiką buvo taip laikomas, nes rando vietoje auga balti plaukai, o tai reiškia ilgalaikį procesą… Kad ir kaip ten bebūtų, Olis-Perkūnas laikys šią paslaptį iki savo gyvenimo pabaigos, tik žymės ant kūno kels klausimus. Bet juk sakoma, kad randai vyrus puošia :), o šis vyrutis tikras gražuolis.

Gelbėjimo istorija prasidėjo nuo to, kad šunelį gelbėjo dvi organizacijos („Lesė“ ir „Penkta koja“). Atvykus gelbėtojoms, viena moteris nulydėjo jas parodyti kur glaudžiasi Perkūnas, o neilgai trukus pastebėta su košėmis ateinanti dar viena moteriškė. Taigi, širdžių ėdikas Olis-Perkūnas buvo mylimas ne vienos geraširdės moters, o dabar – didžiosios daugumos savanorių.

Tik atkeliavus į prieglaudą manyta, kad Olis-Perkūnas prisileis vieną vienintelį žmogų, jo gelbėtoją Vestą, tačiau prireikė tik vienos paros, kad tai pasikeistų. O ir širdis kaip spurda krūtinėj matant kaip su kiekviena diena grįžta jo pasitikėjimas žmogumi!

Olis-Perkūnas yra savininkiškas šuo :). Jis turėtų būti vienturtėlis šunelis šeimoje, nes nemėgsta kitų amsių draugijos.

Daugiau: http://www.lese.lt/lt/spaudos_naujienos/news.6078