Otas į prieglaudą pakliuvo kovojantis dėl gyvybės – babeziozė buvo beatimanti iš jo paskutinį kvapą. Trys savaites kasdieninių lašelinių, vaistų, papildų ir Otas jau gyvas kaip niekad. Tiesa, amželis jo jau solidus, akys kiek prasčiau mato, ausys ne visad girdi, bet noro gyvent, dukt, bendraut su žmogum, jaust jį šalia, glaustis, iš jo neatemė nieks. Sakyčiau, kaip tik – už įtemptą gydymą, nuolatinę slaugą ir dar vieną šansą gyventi jis dėkoja visa savo esybe. Mes suteikėme jam šansą gyventi, o Jūsų prašome jam namų – šiltų, sočių, ramių, jaukių namų. Savų namų.