Otelas pas mus atkeliavo iš Nuaro. Mums sunku suprasti kodėl jo niekas nepastebėjo nei minėtoje organizacijoje, nei pas mus, nes jis nerealus! Nors tai šuo iš stuomens ir iš liemens, tačiau širdyje jis jaučiasi mažu drugeliu. Tokiu mažu, kad nejaučia nei savo svorio, nei jėgos. Įsijautęs į drugelio vaidmenį gali užšokti ir netyčiomis pargriauti, o tuomet dar ir užploti uodega, kurios nenustoja vizginti. Jeigu pasiseks ištaikyti momentą, dar ir lyžtels veidą.

Tai, kad vieną akį jau dengia debesėlis jam visai netrukdo – puikiai orientuojasi aplinkoje. Jau sekančią dieną po patekimo suprato kur yra pasibėgiojimo kiemelis, o po kelių dienų įsiminė kuris kambarėlis priklauso jam. Šis šuo savo vaikiškumu, pavergė visų savanorių širdis per itin trumpą laiką, tačiau norėtųsi, jog Otis rastų savo žmogų ir savo namus…