Pėsnia – toks apvalainas vyrukas iš kaimo. Kastruotas, buvęs laukinukas, tačiau dabar tikras naminis ėdrūnėlis. Dėl pastarosios savybės reikalauja atsakingų šeimininkų, nes kitaip susprogs iš storumo! Nesutaria su kitomis katėmis, o su šunimis mielai neturėtų kontakto, bet jei jau yra, ką padarysi. Labai tvarkingas, miauksi gan plonu balseliu, kartais miegodamas paknarkia. Kadangi iš kaimo laukinio tapo miesto naminiu, ne visi miestietiški dalykai jam suprantami, tad išsigąsta naujovių. Paimtas ant rankų prisiploja kiek gali, o bijodamas neišlaikyti liksvaros prisilaiko ir nagais (šiaip labai švelnus). Dovanojamas atsakingiems šeimininkams, kurie jo niekada neišduos ir nenuvils, nes tokio nuoširdaus katino man dar neteko sutikti. Nors ir neturi ypatingo kailio, pūstos uodegos, bet turi labai prieraišią širdelę, kurios nepamilti sunku.

O Pėsnios istorija labai panaši į visų tų, kurie iš kaimo, tik niuansai keli kiti. Tad kam įdomu, štai visa istorija… Mano tėvai gyvena už miesto ir ten aplinkiniai žmonės elgiasi dvejopai – yra tų, kurie savo kates prižiūri ir jų palikuonius dobia visais būdais ir yra tų, kurie nieko neprižiūri ir palieka jas daugintis kiek gamta leidžia. Tad Pėsnia greičiausiai antrąją savo gyvenimo žiemą pasijuto tikras naminis katinas ir patraukė ieškoti laimės tėvų namų kieme. Buvo sutiktas su visomis būtiniausiomis apeigomis – namų didvyris katinas (nors ir be vyriškų reikalų) labai rimtai išvijo jį iš kiemo. Bet spaudžiant šalčiui ir didvyriui kažkur šltai bemiegant kažkurioj lovoj Pėsnia įsitaisė prie durų. Čia kaip toj pasakoj su mergaite ir degtukais – nemeluoju. Graudžiai praverkė savaitę dvi, maldavo, dainavo, murksėjo, pupsėjo ir visaip kaip prašėsi į namus. Gavęs dozę nuo kirminų pagaliau įspruko į namus ir, jei būtų galėjęs, būtų pats kambaryje užsirakinęs ir pakabinęs lentelę – „Niekur nebeisiu daugiau iš čia!”. Atslinkus vasariui išvežėm Pėsnią pas gydytoją (pastaba: kastracijai) – nebuvo nei pykčių, sakė, tik leiskit likti namie… Sušilus orams ir visoms katėms pradėjus leisti daugiau laiko lauke (tėvai turi ne vieną, ne dvi ir ne tris kates, suskaičiuoti ranku pirštų kartais užtenka, kartais ne), Pėsnia irgi buvo išvestas. Deja, paaiškėjo, kad jis vienas iš tų individų, kur kitų kačių draugijos negali pakęsti. O buvimas lauke po penkių minučių baigdavosi arba peštynėmis, arba nuolatiniu sėdėjimu prie durų ir gailiu prašymusi vidun.
Gegužės pradžioj važiavau aplankyti šeimynos ir išvežiau saviškius du katinaičius paatostogauti kaime, bet atgal grįžau ne viena, o su Pėsnia. Tad dabar bandom ieškoti jam laimės didmiestyje. Namie jau įprato prie erdvės, dabar kai karšta, miegoti renkasi ant grindų, bet jeigu aš pirmam aukšte, tai ir jis, jei aš antram, tai ir jis. Žinoma, smalsus, kaip ir visos katės, bet neerzinančiai – santūrus, žodžiu. Vietos nežymi, apskritai problemų nekelia, tik reikia normuoti maistą, nes iš karto pučiasi kaip balionas.

Tie, kurie dar nesuprato, kodėl negalim pasilikti, nes dar viena burnelė prie viso tunto nieko nereikštų – jis labai agresyviai elgiasi kitų kačių atžvilgiu, o laikyti vieną pastoviai uždarytą kambaryje reikia neturėt širdies.