Musu zavusis Pranelis,kiles is Pravieniskiu miestelio,visa atsiradimo istorija cia http://lese.lt/lt/sulauke_pagalbos/news.8683
Praniuko, o gal tiesiog senolių istorija. (Papildyta vienos moters pasakojimu, kuri atpažinusi Praniuką – Pūkį iš nuotraukų iš karto parašė mums).
Manau ši istorija tai ne vieno mūsų Praniuko istorija, tai senolių istorijos, kurių tiek daug mūsų senjorų prieglaudėlėje…
O viskas prasidėjo viename neišgalvotame, nedideliame Lietuvos miestelyje. O kiek tokių kaimų kaimelių, miestų miestelių, kuriuose gyvena žmonės, o šalia jų keturkojai, kurie per ilgus net labai ilgus savo gyvenimo metus taip ir netampa šeimos nariais. Tiesiog ši istorija apie Praniuką, bet ją galime papasakoti kaip istoriją apie seną ir jau atsibodusį, per 16 savo gyvenimo metų taip ir netapusį šeimos nariu šunį.
Šiandien Praniuko būda jau užimta. Šiek tiek paremontuotoja, senoje, skylėtoje Praniuko būdoje, prie sunkiai nuo žemės atkeliamos grandinės pririštas jaunas, lojantis kol kas viską matantis ir girdintis šunelis. Kaip skaudu, pasakoja moteriškė, kada tikrai gerai gyvenantys žmonės į gyvūną žiūri kaip į kokį daiktą. Meilės nei šiam nei buvusiam šuneliui šie žmonės neparodė. Pranelis į šią šeimą atkeliavo prieš šešiolika metų, beja, jo vardas Pūkis. Sušalęs šaltom žiemom jis šešiolika metų saugojo šių žmonių kiemą. Niekas į jį per daug dėmesio ir nekreipė, o pasakius pastabą šeimininkams apie prastas gyvūno laikymo sąlygas, kaimynai išgirsdavo vieną atsakymą – „Nepatinka nežiūrėkit”. Kaimynai žinodami šiuos žmonės apeidavo ratu, nes tikrai baiminosi, kad šunelis vieną dieną tiesiog kažkur dings. Kas pašerdavo Pūkį kas paglostydavo ir taip visus šešiolika metų. Tačiau Pūkis, kaip ir daugelis senjorų, nustojo loti, nebeišlysdavo iš būdos, kailiukas jo susivėlė į vieną kaltūną, vietomis visai nupliko,akytės nustojo regėti saulės šviesą ir į kiemą ateinančius žmonės. Tada ir atėjo ta lemtinga diena, kai šunelis tiesiog ėmė ir dingo nuo būdos… Kaimynai šnibždėjosi, kad vargšelis jau kažkur nugalabytas. Bet šį sykį gal neva prabilusi sąžinė, o gal kieno nors sutrukdytas, šeimininkas savo šešiolikos metų globotinį išvežė į kitą miestelio galą ir išmetė iš mašinos. Jo sąžinė rami, juk jis jo neužmušė. Sušalęs, sulysęs, išsigandęs ir iš bado mirštantis Pūkis – Praniukas užklydo į vieną kiemą, kuriame dar jį užpuolė ten gyvenantis šuo.
Dabar Pūkis – Praniukas senjorų prieglaudėlėje. Tik po papasakotos jo gyvenimo istorijos galime suprasti kodėl šis nedidelis šunelis taip bijo rankų prisilietimo, taip paniškai bando pabėgti nuo žmogaus, krenta ant žemės pajutęs artėjančią žmogaus ranką, juk nei meilės, nei žmogiškos šilumos per šešiolika metų jis nejautė, o dabar staiga daugybė rankų jį švelniai liečia, glosto nešioja. Jam tikriausiai tai nėra realybė, o mums tai kasdienybė.