Dažnai taip atsitinka, kai neturime vaikų savo meilę ir rūpestį norime atiduoti tiems kas jų neturi. Ši šeima taip ir padarė – jie užaugino našlaitėlę, ištekino ir išleido į gyvenimą.

Metai bėgo. Vyriškis liko vienas. Tačiau jo gera širdis niekad neleido vargti tiems, kuriems trūksta meilės ir šilumos, todėl mažame jo butelyje visada sukiojosi ne vienas keturkojis. Jie visi buvo mylimi, visiems užteko vietos lovoje šalia savo šeimininko, visada gaudavo kuo gardesnį kasnelį maisto. Šeimininką vienas po kito paliko jo du seno amžiaus globotiniai ir pats senolis labai pasiligojo. Šalia jo ištikimai gulėjo jo paskutinė draugė Pupsytė. Tai sena kalytė, kuri nei minutės nepalikdavo savo mylimiausio šeimininko. Kadangi vyras jau du metai kaip negalėjo pakilti iš patalo, jį apžiūrėti, paduoti jam ir jo ištikimai draugei Pupsytei valgyti, bei su ja pasivaikščioti, ateidavo kaimynė. Ir atėjo ta lemtinga diena, kai vyrą išvežė greitosios pagalbos mašina. Pupsytė nenustojo jo laukti – ji gulėjo jo lovoje, savo akimis vis žiūrėjo į ateinančią kaimynę jos pašerti ir tarsi klausė: ,,- Na kada kada jis gryš? Aš taip jo ilgiuosi. Kada jis vėl man paglostys galvytę? Kada vėl galėsiu naktį prisiglausti prie jo šilto kūno?” Dėja…Likimas kartais būna labai negailestingas. Į Pupsytės klausimus buvo tik vienas atsakymas – niekada.

Ankstų rytmetį suskambus telefonui nuo ašarų sunkiai tardama žodžius visą Pupsytės istoriją papasakojo ši gera moteris kaimynė – Pupsytės ir senolio prižiūrėtoja.

– Padėkite šiam mielam šuneliui. Ji nieko nebevalgo nuo šeimininko išvežimo dienos į ligoninę. Ji tik laukia, o dabar kai atvažiuos įdukra, tai Pupsytė neturės ir kur savo senos galvelės priglausti.”

Abejonių neliko. Šunelį iš karto sutikau paimti į senjorų prieglaudėlę. Tiesa, gerokai po pietų sulaukiau skambučio įdukros su klausimu kaip rasti mūsų prieglaudą. Prasidėjo laukimas 18,19,20 valanda vakaro, tačiau prieglaudoje su šuneliu taip niekas ir nepasirodė. Grįžau namo. Nerimas širdy buvo toks didelis, kad negalėjau sau rasti vietos , kol neprisiskambinau kaimynei. Ši vėl sunkiai tarė žodžius per ašaras: – ,,Jie t.y.senolio įdukra, užrakino namus, išmetė Pupsyte į kiemą ir pasakė, kad į prieglaudą jos neveš, nes sunku rasti.” Pupsytė cypė ir drąskė savo mylimo šeimininko užrakintas buto duris, tačiau jos šunišką kančią matė ir suprato vienintelė kaimynė, kuri du metus slaugė ją ir jos pasiligojusį šeimininką.

Pupsytę mano prašymu per naktį palaikė ši moteris, o iš pat ryto nuvažiavau šunelio paimti.Šunelio akyse galėjai įžvelgti didelį netekties skausmą. jos visas kūnelis drebėjo kaip purtomas elektra. Tokį nevilties apimtą padarėlį gali pamatyti ne kasdien. Atsitūpiau prie Pusytei patiesto gultuko ir tas stebuklas, kurio nesitikėjome įvyko – ji atsuko savo galvytę, pažvelgė tiesiai į akis ir labai atsargiai palaižė veidą. Tai buvo tarsi klausimas – ,, Ar tai tu dabar būsi mano šeimininkė?” Negalėjau tokiu momentu suvaldyti ašarų -,,Taip , mieloji, nusiramink. Tu saugi ir nuo šiol mes būsime drauge.”

Meilė našlaitei, savo įdukrai ir paliktas nors ir nedidelis butukas, nesuminkštino jos širdies pasirūpinti sena ir numylėta įtėvio kalyte Pupsyte.

Ji jau valgo, apsiprato su nauja savo bendraamžių ir nemaža likimo draugų kompanija, o jos akytėse atsirado noras gyventi