Senolį Ramybę visą purviną, išbadėjusį ir nusilpusį per didžiuosius žiemos speigus prie Zanavykų turgaus radusi, priglaudė viena gerų žmonių šeima. Išprausė jį, atšėrė, kastravo, akmenis nuo dantų nuvalė, net vaistus nuo parazitų sugirdė. Darė tai be jokių abejonių, todėl, kad reikia, todėl, kad būtina padėti, kad gyvūnui blogai, kad gaila. Tačiau patys, milijonais tikrai nesišvaistydami, jau augina keturis šunis. Perskaitę apie mūsų atidaromą keturkojų senjorų pensionatą, susisiekė su mūsų savanoriais ir paprašė senuką priimti pas mus, mes sutikom. Ačiū Jums, mielieji, kad sustojot ir ištiesėt pagalbos ranką. Kad, genami bandos instinkto, nėjot skubriu žingsniu kuo tolyn, mintyse save teisindami: „Juk tiek kitų žmonių aplinkui, kažkas vis tiek kažką padarys, kažkas pamatys/padės/priglaus“. Ir taip trepsena visi pro šalį lyg avinų banda, kaip marą nuo savęs kratydamiesi atsakomybę.

Ramybės vardą juodukas seneliukas (spėjam, 12-13 m.) gavo todėl, kad būtent šį jausmą ir spinduliuoja. Mėgėjas būti lauke, kartais stengiasi prasprūsti pro kojas ir išbėgti grynu oru savarankiškai pakvėpuoti, bet šiaip paprastai guli susiraitęs į gražų žilstelėjusį kamuoliuką ir stebi aplinką geromis, ramiomis akimis. Šiuo metu gyvena įkurdintas kartu su Meškučiu, kurį Šansas buvo pradėjęs kaip mažesnį skriausti. Net ir pensijinio amžiaus sulaukę, tikri kovotojai už būvį ir teritoriją tokiais, matomai, ir lieka 😀