Atsitinka kartais taip šuns gyvenime, kad tampi nereikalingas niekam… Ypač ši lemtis skaudi, kai melsvai balsvos akelės jau markstosi dviženklį metų skaičių… O dar liūdniau, jei esi ne šiaip koks vienišius ar pikčiurna, o labai LABAI meilus šuo, kuris pamatęs arti žmogų, pasiruošęs žemėn sulįsti, kad tik tas prieitų ir paglostytų jį. Jei labai labai myli tuos, kuriems tu visai nerūpi..

Rikis atitapeno su visa būdele pas mus iš vieno kaimelio Kauno rajone. Gyveno jis ten mažo namuko kieme, o mažame namuke gyveno jo močiutėlė. Močiutėlė pasimirė, ir Rikis šiam žiauriam pasaulyje liko vienas. Išėjo jo šeimininkė, pamiršus pasiimti savo ištikimąjį draugą kartu…

Žodžiais sunku nusakyti, koks meilus ir draugiškas šis seneliukas – tai reikia pamatyti pačiam, paglostyti jo kaktelę, tuoj pat Jums po ranka išverstą pilvuką ir juoktis, matant, kaip iš laimės jis striksi aplink ar trepena vietoje. Rikiui visi žmonės be išimties atrodo labai geri ir visomis prasmėmis tiesiog nuostabūs… Ach, kad iš tikrųjų būtume tokie, kokie atrodome šunims.