Rolfo istoriją galėjote sekti Gyvūnų globos portale – už jo išgelbėjimą ir laimės bei saugumo paieškas „sirgo“ daug gerų žmonių. Rolfui nepasisekė su šeimininkais, kaip kad nepasiseka daug keturkojų bėdžių, kankinamų fiziškai ar psichologiškai dėl žmonių žiaurumo ar bukumo. Jis buvo atvežtas į prie Vilniaus esančią sodų bendriją, uždarytas į nedidelį vėjo perpučiamą voljerą ir paliktas.

Pamiršti. Jie galuojasi tamsiuose galiniuose kiemuose, garažų masyvuose, soduose ir apleistose sodybose, ir jų vienatvė bei kančia niekam nerūpi. Rolfas – vienas iš nedaugelio savo likimo brolių, kurių tragedija tapo matoma gyvūnų mylėtojams. Sodų laukinukes kates šeriančios moterys rado jo vienišą drovų skausmą, tyliai žvelgiantį pro kalėjimo virbus, ir nusprendė padėti.

Dabar Rolfas mėgaujasi jau džiaugsmingesne jam tekusia gyvenimo duona. Senjorų prieglaudoje jam „išskirtas“ patogus ir erdvus kambarėlis po laiptais, jame – šiltas ir švarus guolis, švaraus vandens dubuo, skanios košės lėkštė, kurios prisipildymo nereikia laukti savaičių savaites. Garbaus amžiaus daug iškentėjusiam šuniui buvo suteikta ir būtina veterinarinė pagalba: operuotas šalia išangės aptiktas guzas, kuris pasirodė esąs sena tarpvietės išvarža, trukdžiusi šuneliui normaliai ir be skausmo tuštintis, be to, atlikta kastracija.

Rolfo tikėjimo žmogaus rankų gerumu nenužudė tylios ir šaltos vientavės mėnesiai ar metai pamirštųjų niekieno žemėje. Jis grįžo iš jos gerų žmonių dėka ir vėl yra pasiruošęs tikėti, kad visi mes tokie – užjaučiantys, padedantys, gelbstintys. Todėl Rolfas bėga prie kiekvieno ir skuba šiltu liežuviu prausti pirštus, kaktą remia į kiekvieno koją ir glaudžias prie visų rankų. Mes pasirūpinsim, kad jos niekada nepriklausytų tiems, kas gali su savo draugu pasielgti taip, kaip su Rolfu pasielgė pasielgė jo šeimininkai.