Rudis, kartu su dar dviem šunimis, gyveno tame pačiame kieme. Būtų taip ir nugyvenę gyvenimą su savo žmogumi, jeigu ne šeimininko sveikata. Kaskart susirgus, šunys likdavo vieni. Pasisekdavo, jeigu atsirasdavo žmogus galintis juos pamaitinti, bet taip būdavo ne visuomet. Taip Rudis, kartu su dar vienu senuku, atkeliavo pas mus, o jauniausias šuo laimės ieškoti nusprendė kitoje prieglaudoje.

Šeimininkas sakė, kad Rudžiui ~12-15 metų, bet dantys žvilga nuo baltumo, tad turbūt tik pats Rudis ir težino koks jo tikrasis amžius. O ir energijos, šitas šuo turi su kaupu! Išėjus pasivaikščioti sunku suprasti ar mes vedžiojame Rudį, ar jis mus. Lygiai tiek, kiek turi energijos, turi ir meilės žmogui. Jei tik bus proga, Rudis būtinai pakiš galvą po ranka ir pats pasiprašys paglostymo. Nebus įkyrus, tačiau prisiglaus prie žmogaus ir mėgausis kiekviena akimirka drauge.