Graudi istorija, apie kurią norime Jums papasakoti. Nedidelio ūgio, susisukęs iš didelio skausmo, jis vos binzeno vieno mikrorajono gatve. Taip jau buvo lemta, kad būtent tą dieną, tą valandą pro šalį važiavo mūsų savanorė. Vaizdas buvo tikrai graudus. Jo silpnos kojytės vos laikė jo išsekusį menką kūnelį. Toks piktas iš skausmo, beveik aklas nuo senatvės – jis pateko į mūsų globą. Porą dienų jį stebėjome. Ruduko nedžiugino niekas – nei šilta košė, nei pavasario saulė, nei minkštas gultukas. Jis gulėjo susisukęs į kamuoliuką, pakeldavo savo mėlynas akeles ir raukdamas snukutį , tarsi visiems prie jo prieinantiems bandydavo pasakyti – ,, nelieskite manęs!” Daugiau laukti nebeturėjome laiko. Ruduliuką nuvežėme pas veterinarus apžiūrai ir konsultacijai – kas toliau. Prognozės , deja, buvo labai liūdnos. Mažylis buvo patekęs po mašina, jo kojelės sąnarys stipriai pažeistas, jis kenčia didelius skausmus, o operacijos tokiame amžiuje jis tikrai neatlaikys, taip pat didelės problemos burnoje – supūliavusios dantenos, išopejęs gomurys. Kaip padėti šitam senučiukui? Tarėmės su veterinarijos gydytojais. Vienintelis bandymas galėjo būti antibiotikai , nuskausminamieji ir visiškai sutrintas šiltas maistas. Nusprendėme pabandyti…. Po antibiotikų kurso situacija šiek tiek pagerėjo, bet tai buvo tik laikinas reiškinys. Šunelis šiek tiek parodė norą valgyti, truputėlį pasikeldavo iš savo patalėlio ir apeidavo kelis ratukus aplink kambarėlį. Tačiau, tačiau…. sveikatos būklė , deja, negerėjo. Po keleto dienų Rudukas vėl kategoriškai atsisakė valgyti ir geso mūsų akyse. Ir vėl keliavome pas veterinarus… Deja, deja, tai buvo mūsų paskutinė kelionė.
Kartais nutinka tie skaudžiausi dalykai, kai pagalvoji, kur šis mažylis buvo anksčiau, kur jis gyveno , ar jo šeimininkai nematė, kokia jų augintinio yra kritinė sveikatos būklė, kaip jis atsidūrė judrioje gatvėje ir kodėl savo paskutines senatvės dieneles turėjo praleisti ne savo šeimininkų , o mūsų, savanorių, glėbyje. Tačiau į šiuos klausimus niekas atsakyti negali. Galime tik spėlioti , matydami tą realybę, kurioje mums tenka gyventi.