Mūsų senjorų pensionate gyvena jau ne vien šuneliai, paskutinio gyvenimo etapo nugyventi su savo nuosavu lagaminėliu atkeliavo ir į duris pasibeldė ir garbaus amžiaus katinėlis. Jį viename daugiabučio kieme rado beglobes kateles šerianti moteris. Atsirado lyg iš niekur ryte… O gal ir ne iš niekur, gal kažkieno negerų rankų padedamas. Kas dabar supaisys.

Geraširdė moteris bandė jį šerti kartu su kitais savo globotiniais, tačiau senuko senbuvių būrys nepriėmė. Kaip dažnai būna, vijo iš kiemo, neprileido prie maisto ir kitaip demonstravo, kad jis ten – nelaukiamas. Senukas vis tupėdavo vienišas ir alkanas, kur suradęs sausesnį kampelį. Toks liesas pasišiaušęs senatvės, žmonių ir keturkojų bendrakeleivių nuskriaustas. Na, kokia gera širdis gali susitaikyti su tokiu matomu vaizdu?

Moteris pasiėmė jį pas save į namus. Ten ir pastebėjo, kad senukas ne tik garbaus amžiaus, bet dar ir sukandžiotas bei išeskęs, dehidratavęs. Deja, čia katuko laimės paieškos nesibaigė – prieš naują įnamį labai protestavo moters augintiniai. Vėl peštynės, vėl vijimas šalin ir panašios batalijos. Atrodo, buvo lemta, kad jo gyvenimo takelis pasuktų mūsų pensionato linkui. Paprašyti sutikome jį apgyvendinti mūsų seneliukų būryje, todėl, po apsilankymo vet. klinikoje, kur buvo išvalytos jo žaizdos ir suleisti antibiotikai, senukas atitapeno pas mus.

Tai labai meilus ir ramus padarėlis. Atrodo, nieko jam daugiau nebereikia, tik ramaus, šilto kampo ir garantijos, kad, atėjęs prie savo dubenėlio, neras jo tuščio. Tikimės, kad su ateinančiu pavasariu grįš jo gyvenimo džiaugsmas ir tikėjimas, kad paskutiniai gyvenimo metai bus gražūs, šilti ir jaukūs.