Tekina nubėgau namo, palikau savo šunį ir pasiėmusi saują skanukų bei pavadį, lėkiau jo ieškoti. Apėjau visą rajoną kelis kartus, klausiau praeivių, ar nematė, tačiau pastangos surasti buvo bergždžios…

Grįžusi namo puoliau žiūrėti skelbimus internete, nes juk šuo mylėtas ir tikrai turi savo šeimininkus, kurie jo ieško… Tačiau istorija buvo kitokia.

Radau skelbimą, kuriame buvo nurodyta, kad šuo jau nuo sausio 6 neranda savo vietos ir klajoja gatvėmis. Pamačiau ir kitą skelbimą, kuriame viena moteris parašė, kad jį priglaudė ir taip pat ieško jo savininkų, tačiau jų neradusi paleido vėl į gatvę, nes pikčiurna katinas puola šunį.

Iškart nedvejodama parašiau jai ir pasakiau, kad jei vėl jį ras, tegu man parašo ir aš jį priimsiu bent kelioms dienoms, nes turiu laisvą kambarį. Taigi sekančią dieną gavau skambutį, kad jį rado. Po susitikimo lėkiau jo pasiimti. Šuo nuostabus, beprotiškai geromis akimis, draugiškas, moka komandas „labas” ir „sėdėti”, vizgina uodegą, kai tik pamato, ir labai pasiilgęs pakasymų po ausimi.

Senučiukas vaikšto lėtai, nieko nepuola, visus prisilileidžia ir myli, tačiau buvo užmirštas ir savininkams nereikalingas.
Taip, šeimininkai yra. Ir jiems jis nereikalingas. Ar anūkai, ar vaikai atidavė tą šunį senai močiutei, kuri arba nenori, arba gal net ir negali jo prižiūrėti. Šuo buvo laikomas lauke, kai lyja ir šalta, neturi net jokio prieglobsčio pasislėpti.

Mėginta kaimynus prisišaukti ir pasakyti, kad šuo bus išvežtas. Bet tai buvo veltui, niekas neatidarė durų..”