Siuzi kartu su dar viena kalyte pas mus atkeliavo iš kitos organizacijos. Pirmoji savaitė kalytėm buvo išties sunki – bijojo kiekvieno krepštelėjimo, judesio, maitinosi tik žmogui nematant. Apie prisilietimus nebuvo jokios kalbos, nes abi kalytės taip įsisprausdavo į kampą ir drebėdavo, jog atrodė, kad prie gyvenino pokyčių jos niekada nepripras. Jaukinimosi procesas buvo be proto lėtas. Turbūt nesame turėję arba nepamename tokių bailių šunų savo prieglaudoje.

Šiai dienai abi kalytės atsigavusios, nebebėga slėptis nuo savanorių, išeina pasivaikščioti į kiemelį. Labai nedrąsiai, bet ima maistą iš rankos. Prisilietimai jas vis dar gąsdina, bet kalytės jau nebepuola į paniką.

Siuzi yra bailesnė. Jai reikia daugiau laiko priprasti prie aplinkos, prie žmonių, prie kitų pokyčių. Ji labai kopijuoja savo draugę su kuria kartu atkeliavo, tad būtų puiku, kad naujuose namuose Siuzi turėtų draugą ar draugę, kurie būtų drąsesni už ją ir parodytų jai pavyzdį.

Siuzi dar jauna, jai dar viskas prieš akis. Tereikia rasti žmogų, kuris ne tik mylėtų, bet ir kantriai užsiimtų socializacijos klausimu. Žmogų, kuris parodytų, jog pasaulis yra gražus.