SKAT LAIŠKAS 💌

Labas, žmogau. Ar iki mano laiško dažnai susimąstydavai, kaip atrodys senatvė? Aš irgi ne… Tačiau dabar to įsivaizduoti nebereikia. Esu sukriošęs senis. O mano vardas Skat.
Neklausk, kiek man metų – nepamenu. Ir pas save nekviesk, nebegirdžiu. Pabalusios akys išduoda, kad ir nebematau… Bet jei tu pasiruošęs mane vesti, aš visa širdimi pasiruošęs eiti šalia. Man beliko tik uoslė, tačiau ir ji silpsta. Savo žmogų užuodžiu tik atsitrenkęs jam į kojas. O, kad žinotum, kiek daug man tai reiškia! Suprasti, kad einu ne vienas, kad kažkam dar rūpi laikyti mano pavadį, kad norisi pakasyti man nugarą. Tai kelia šypseną, o aš, pakėlęs galvą, vis dar bandau įžiūrėti, kaipgi atrodo mano žmogus. Bet tuomet ateina akimirka, kai suprantu – čia savanoris, aš vis dar prieglaudoje ir jau greitai teks grįžti atgal į narvą…
Gyvenu jau ilgą šunišką gyvenimą ir žinau, kad vilties mažai, bet tiesiog privalau paklausti… ar gali suteikti man orią senatvę? Jei savo namuose rasi man nedidelį kampelį, lauksiu Tavęs pirmo šunų kambario kampiniame narve.