Ir dar viena mūsų dušelė, tapusi nereikalinga tuomet kada sulaukė garbaus amžiaus. Jei tai būtų idealus pasaulis dabar senelis gulėtų savo šiltam ir jaukiam guoly, apsuptas mylinčių šeimos narių ir be baimės sutiktų savo senatvę. Deja, tai neidealus pasaulis ir Smalius – Juodis savo senatvės dienas leidžia prieglaudoje. Į senjorų prieglaudą jis atvyko jau prieš metus iš karantinavimo tarnybos. Na ir ką čia gali pasakyti apie garbų amžių nugyvenusį gyvūną? Nei jis piktas, nei agresyvus, nei reikalaujantis aktyvaus gyvenimo būdo. Nemaišo šiam senučiukui jokia kita gyvybė: nei katė, nei šuo, nei juo labiau žmogus. Neturi jis ir kaprizingo ar aikštingo charakterio. O turi tai išminties ir gyvenimo patirties sklidiną žvilgsnį, jautrią, mylinčią bet jau išduotą širdelę, taip pat ramybę ir gerumą. Nereikia šiam senoliui ir didelio kiemo ar didelio namo. Jam tereikia šiltos ir ramios vietelės, kur galėtų praleisti likusią savo senatvę ir žmogaus, kuris jo nebeišduos, jį paglostys ir pamyluos. To savo Žmogaus, kurio jis taip laukia jau ilgą amželį ir vis dar nepraranda tikėjimo, kad jis atsiras.