Esu gražioji Smėlė. Turėjau kažkada namus, iš kurių išmetė, pati nesupratau, už ką. Tada vaikai pasigavę kieme tampe ir mušė, vėliau pririšo prie daugiabučio laiptinės ir paliko – irgi nesupratau, už ką. Name gyveno geraširdė močiutė, kuri, mane pamačiusi, čiupo telefoną ir paskambino savo anūkui. Anūkas Justas – šaunus jaunikaitis, padedantis prižiūrėti beglobius šunelius – na, tokius, kaip aš. Jis ir atvežė mane pas šitas geras ponias, kurios mane vedžioja į lauką, šeria, dažnai glosto ir sako, kad dabar jau viskas bus gerai. Atrodo, kaip ir turiu namus jau, bet… ne…. kažkaip vistiek dar ne namai. Jei skaitai šį mano laišką, mano būsimas puikusis šeimininke, prašau paskubėti. Nekantrauju, myliu ir labai pasiilgau. Smėlė.