Kaip gaila, kad XXI a. nesibaigia liūdnos kaimo „Tūzikų,, istorijos…

Senolis TŪZIKAS gyveno pas vieną Kazlų Rūdos gyventoją. Sietu aptvertas kamputis, kuris yra vadinamas voljeru, aplink šiūkšlių, tuščių bonkų, skudurų ir fekalijų kalnai ir tame nieko blogo nemato gyvūno savininkas. Apie veterinarus, skiepą ar ženklinimą šis žmogus iš viso nėra girdėjęs. TŪZIKO draugas taip ir nugaišo šiukšlių krūvoje su didžiuliu augliu nesulaukęs pagalbos. Tačiau šeimininkas atkakliai tvirtina, kad TŪZIKO gyvenimo sąlygos yra geros ir nieko jis keisti nežada. Juk šunelis net valgyt gauna porą kartų savaitėje…

Ir tai ne kokio kaimelio glūdumoje, tai miestelio centre taip gyvena jau garbaus amžiaus šunelis 😲. Kaimynai tik numoja ranka, juk savų rūpesčių turim, ką dar čia prasidėt su svetimu šuniu…😢😢😢

Žmonės, kada suprasit , kad gyvūnai turi jausmus, kenčia skausmą, jaučia alkį ir šaltį.

Jie tokie patys gyvi kaip ir mes visi.

Šį kartą TŪZIKO istorija baigėsi laimingai. Mes labai tikimės, kad dar ne vienerius metus praleisime kartu sočiai, šiltai ir saugiai. Po veterinarų apžiūros paaiškėjo, kad TŪZIKO labai silpna širdelė ir jam paskirti vaistai iki gyvenimo pabaigos, yra anemija ir stiprus uždegimas, todėl skirtas gydymas. Kailio ir dantų būklė tragiška…

Šiuo metu TŪZIKAS jau išleistas iš stacionaro ir atkeliavo į Lesės senjorų prieglaudėlę.

Ačiū kolegoms „Lietuva gyvūnams”, kurie nepaliko TŪZIKO ir kreipėsi į mus.