Taip neilgai mums teko pabūti kartu. Šis senjoras atkeliavo iš Ukmerges karantinavimo tarnybos . Šunelį Ukmergės darbuotojai rado gulintį viduryje gatvės. Jis nelabai reagavo į aplinką ir todėl kaip garbaus amžiaus senjoras buvo pervežtas pas mus į senjorų prieglaudėlę. Ukas, deja, nesitaisė. Ant jo užpakalinės kojos buvo žaizda, jis labai silpnai ir sunkiai vaikščiojo ir po keleto dienų visiškai atsisakė valgyti. Skubiai vežėme daryti tyrimus. Greitai buvo nustatyta ir diagnozė – babezija. Šunelį palikome klinikoje, tačiau Ukas visiškai nerodė jokio noro kovoti su liga, jis geso akyse, tarytum prašydamas – ,,paleiskit”. Ir vis dėlto dėl Uko gyvybės nenustojome kovoti nei mes , nei gydytojai iki paskutinio jo gyvenimo atodūsio.