Linkėjimai iš naujų namų nuo Ateivės (dabar Marinos)

Sveiki, pabandysiu pernelyg neišsiplėsti, nes apie Mūsų katę Marina ( Ateivę) galėčiau čiauškėti be perstojo. 🤓 Mes šitą keistuolę pasiemėme sausio mėnesį. Pirmą savaitę, nemeluosim, labai bijojom, kad bus “kampiniu kačiuku”. Buvo baisiai baili. Nesileido paglostoma, kiaurą parą, kol būdavom namie, slėpėsi virtuvėje, po spintelėm, net palakti vandens išlįsdavo tik mums miegant.  Bandėm vilioti žaislais, maistu, net psichoterapiniais seansais užsiėmėme, išsitiesę ant virtuvės grindų. Ir kai galiausiai, nusprendėm, kad tiesiog duosim jai laiko ir paliksim ramybėj, įvyko pirmas kontaktas.🐱 Vakare, valgant sausus pusryčius, pagaliau pamačiau tą mažą padarėlį, lakantį pieną, tiesiai iš mano lėkštės. Ir nuo tos dienos, net į vonios kambarį seka paskui. 🙃 Dabar, Marina, kaip katė, labai smulki. Nežinau, net ar galima pasakyti, kad ji užaugo. Bute niekada nematom nė menkiausio vabaliuko, nes visus išgaudo. Mes net su draugu juokavom, kad turėtų būt išvesta tokia rūšis. Iš šono atrodo labai maža, nepavojinga, bet su geriausias medžiotojos instinktais, baisiai judri ir šokli. 🧡 Kadangi mums širdis neleidžia jos palikti vienos namie, tai į visas keliones vežamės kartu. Pripratus bėgioti su pavadėliu. Net jeigu paleidžiame, būnant gamtoje, palaipo medžiais, stebi paukštelius ir grįžta atgal, prie šeimininkų- nebėga. Nežinau ar galėjom svajoti apie geresnę katę ❤️ Todėl sakau visiems, abejojantiems imti globotinį iš prieglaudos ar ne, kad tikrai, kad ir kokių baimių gyvūnėlis turi, juo rūpinantis, mylint, užsimegs pati gražiausia draugystė!