Nuo išėjimo į naujus namus įvyko daug gražių dalykų. Aišku papasakosiu ir nelabai gražias paslaptis

Kol būdavo Viktorija didžiąją dalį laiko namuose man buvo labai gerai – daug dėmesio, kasymo, „čiupi-čiupi”, glamonių, daug kelionių, daug naujų vietų, daug kitų šuniukų, daug vandens – ežerai, jūra, balos, upės. Nors ir automobiliu nelabai mėgstu važinėti, bet kelionės tikslas visada džiugina, nes paskui galiu lėkti kur nosis veda. Tai vat taip gerai buvo, kol šeimininkė turėjo ilgas atostogas. Ji pradėjo dirbti. Man tapdavo liūdna namie be jos. Šeimininkė pirkdavo labai daug įvairių žaislų – kamuoliukų, kauliukų, antyčių ir pan. Tačiau jie įdomus būdavo tik trumpam, nes man vienai žaisti visai nepatinka. Kartą radau didelį, storą, čežantį katalogą ir nusprendžiau jį pavartyti. Kai atsibodo, nusprendžiau pabandyti pažiūrėti televizorių, bet su distanciniu pulteliu nepavyko susitarti (galit jau įsivaizduot kas iš jo liko, o supykus buvau ne kartą, tai pultas ne vienas buvo „sutvarkytas”). Žinoma, mano žurnalo skaitymas ir bandymas žiūrėt TV šeimininkės nenudžiugino. Galvojau jau manęs vienos nepaliks, bet ji vėl išėjo. Na ką ėmiausi tyrinėti kitų namų erdvių kiekvieno jos išėjimo metu. Patiko „stebėti” augančius padarytus Viktorijos sakulentus, vazonus. Savo ne vienus gultus tyrinėjau – buvo įdomu, kas jų viduje. Įdomios pasirodė lovos pagalvės. Oj ne kartą gulėjau paraloninėje lovoje.

Tik vat kas man labai patiko, nepatiko Viktorijai ir ji visai nesidžiaugė kaip aš. Kartą namo ji atnešė kažkokią didelę dėžę (narvą). Ten sudėjo mano gultą, žaislus, vandenį. Iš pradžių labai bijojau ten būti, bet greitai pripratau ir išmokau jos laukti. Žinoma, prie mano namų palikti jokių daiktų šalia negalima, nes greitai galiu pradėt žaisti žaidimą „pasiek jei gali”. Tapkes gi man paliko. Bet iki šeimininkės grįžimo spėjau tik vieną pasiekti

Viktorija seniai pradėjo mane mokyti įvairių komandų, nuo pat atsiradimo pas ją. Bet klausiau tai tik namie, kur ramu ir galiu susikaupti. Kaip klausyti lauke, kai ten tiek kitų šunų, žmonių, kvapų, vaikų. Visada lauke man vėjai galvoje ir kažkaip šeimininkės nelabai girdžiu, lekiu kur nosis veda

Kadangi buvau tokia neklaužada, mane užrašė į mokyklą visam kursui. O jau laukdavau pamokų, tik leisk iš mašinos – nosis pati nuveda ten, kur daug šunų. Vieną kartą pamenu buvome vienoje pamokoje (ne kursas), tai buvo smagu neklausyti ir bėgioti, o dar ten buvo vandens kanalas, tai kaip susikaupti kai tiek pramogų aplink. Aišku Viktorijai sakė, kad pridariau gėdos, bet man visai negėda. Gerai praleidau tada vakarą. Bet vis tiek teko lankyti visą mokyklos kursą.

Vis aiškinau Viktorija, kad mane mokykloje reikia paleisti pas kitus šunis, bet pasirodo ne to mes ten važiuodavom. Pabuvus mokykloje, kiekvieną vakarą vis kartodavome tam tikrus dalykus. Ot daug įvairių skaniukų gaudavau. Atėjus egzamino dienai, nutariau nustebinti Viktoriją ir parodyti, kad galiu ne tik gėdos padaryti, tai dariau viską geriausiai ir net mokyklos mokytojai nustebo ir įteikė II vietos medalį, diplomą ir įvairių dovanų. Oj vieną tai mėgstu labai iki šiol

Dabar jau gyvenu be narvo – kažkaip praėjo noras viską kramtyti. Moku ne tik elementarias komandas (labas vieną-kitą, sėdi, guli, laukia, greta, šalia, balsas), bet ir skaičiuoti iki 5, kelis triukus (gyvatelę, Bum (apsimetu nušauta), šiaužiu, eiti tarp kojų šeimininkės ritmu, moku atsakyti į klausimus Taip, jei suprantu ko klausia.

Labiausiai mėgstu eiti į lauką, susitikti su draugais, lakstyti prie jūros, būti sode, labai myliu vaikus ir svečius Maitina mane superiniu ir subalansuotu maistu, gaunu žalios mėsos, kaulų, skaniukų, vitaminų, bet geriau nepalikit man žmoniškojo maisto – niekaip negaliu jam atsispirti ir padarysiu bet ką, kad jį pasiekčiau Pridedu nuotraukų su draugais ir smagiausias akimirkas Esu labai laimingas šuo, nors kartais ir dabar dar ne visada klausau, bet gi aš dar jauna ir noriu lėkti

Linkėjimai nuo Deiros-Dakotos ir Viktorijos