Luna (Naita) netrukus švęs antrąsias Kalėdas naujuose namuose. Per šį laiką Luna tapo donoru, davė kraujo apnuodytam draugų šuneliui. Žinoma, ji nebuvo sužavėta procedūra, bet didvyriškai atlaikė ir net vis norėjo lyžtelėti daktarei veidą. Už tai ji gavo skanuką ir žvaigždišką pleistrą kaip ir pridera žvaigždei Gal tai ir nieko tokio, bet kas pažįsta mūsų Lunytę, žino, kokia ji buvo bailiukė – bijojo visko (žmonių, mašinų, lėktuvų ir net laiptų)! Todėl labai džiaugiamės, kad po metų gyvenimo kartu mūsų mažylė pasikeitė neatpažįstamai – pasitiki mumis ir kitais žmonėmis ir baimių neliko nė kvapo.

Lunai labai patinka saugoti namus – stebėti aplinką nuo stogo (taip daugiau matosi), o užvis labiausiai – važiuoti į sodybą, nes tada garantuota visiška laisvė ir ilgi pasivaikščiojimai prie ežero, po pievas ar į mišką. Dar Luna turi brolį – tautmiliuką Žemuogėlį, su kuriuo kartu ir užaugo. Dabar jie puiki komanda – vienas kitą saugo ir gina. Tiesa, tas brolis dažnai sugadina Lunai pasivaikščiojimus, nes mėgsta eiti kartu, o tada tenka daryti mažesnį ratą ir laaaabai lėtai vilktis

O svarbiausia, labai norim padėkoti „Lesės“ komandai už pasiaukojimą ir už tai, kad jų dėka turim labai prieraišų tikrą draugą, kuris myli visus šeimos narius ir draugus, be galo švelni ir rūpestinga su kūdikiais, o didesni vaikai – geriausi jos žaidimo draugai

Luna siunčia linkėjimus visiems lesiukams ir linki kuo graičiau surasti namus.