Liepos 5 dieną nešioklėje Zefyra iškeliavo namo. Visą kelią miauksėdama, mažai kreipdama dėmesio į raminimus, kad keliauja namo, kur ji bus saugi. Pirmąją dieną tupėjo kampe, po šluotomis, akys didelės – Zefyra bijojo. Nejudinau: lai apsipranta. Naktį miegojo taip pat po šluotomis.
Ryte katės nėra. Nėra po šluotomis, nėra ant baldų, nėra po baldais. Langai uždaryti, durys uždarytos, tikrai nepabėgo. Pasirodo, tupėjo svetainėje ant kėdės: tupi, akys didelės, matosi, kad bijo. Surizikavau paglostyti ir paimti. Štai tada Zefyra turbūt ir suprato atvykusi į namus: pradėjo sekioti, greitai nustojo slėptis. Tada ji ir suvokė savo tikrąją prigimtį.

Pirmiausiai užėmė mano mėgstamą fotelį. Nuo to laiko tai – Zefyros sostas. Antruoju sostu tapo sofa. Ir galiausiai – susivokė esanti tikra operos soliste. Repeticijos pirmomis savaitėmis buvo pastovios. Repertuaras pasikartojantis, vis „miau“ ir „miau“. Laikas – nuo 6 ryto iki 3 nakties. Dažnumas – nuo 1 iki 30 kartų. Mėgsta prisiglausti, būti kasoma – ir murkti taip, kad net kitame kambaryje girdisi. Murkia, knarkia, šnarpščia, parpia – repertuaras kaip tikros solistės, gausus.

Po to Zefyra susikūrė savo ritualus. Pirmiausiai – garsiai visam pasauliui („miaaaaauuuu!“) pranešti, kad paėdė ir WC pasinaudojo: girdi, džiaukis, Galaktika, Zefyrai gerai. Antra – ėdimas. Katė sociali: ateina, kai aš sėdžiu virtuvėje: ateis paglostukų, pabus po kėde, išlįs paglostukų, paės…ir ciklas gali kartotis. Jei jau eini – katė visada, aukštai iškėlus uodegą, ves į svetainę. Laukia, kol atsisėsi ant sofos, tada užšoka paglostukų ir, apsisukusi, ima uoliai draskyti draskyklę. Tarsi rodytų: štai, žiūrėk, aš gera, draskau draskyklę, ne baldus… po to vėl grįžta paglostukų. Labai greitai Zefyra suvokė, kad galima atsigulti ant nugaros, o pilvo kasymas – visai malonu (bet jei dvikojis per ilgai kaso – gali grybštelti).

Ritualu tapo Rojaus užkariavimas. Rojumi praminėme miegamąjį, kur katė neįleidžiama (per daug jau elektros įrangos ir laidų). Vis taikosi įsliūkinti, susirangyti lovoje ir žiūrėti: na negi išvarysi tokią mielą katę? Kartais rytais atidarau duris. O tada jau – cak cak cak eina Zefyra iš svetainės. Cak-cak-cak – artėja žingsniai ir sustoja. Po trumpos pauzės šlumšt – viskas, katė užšoko, tada jau kasymas-glostymas-komplimentų sakymas. Vakare, beje, niekad nepamiršta patikrinti, ar durys gerai uždarytos: mažu pavyks įsmukti? Prasmukusi gali pažadinti apie 3–4 ryto ir po to jau miaukčioti prieš 6.

Ant rankų būti nemėgsta (keista primadonai, jas juk ant rankų nešioja?), ant kelių būna tik tada, jei užkeli ir jei ji norės ten būti. Kačių namelis liko tik tramplinu, kuriuo naudojamasi retai. Su žaislais draugauja retai: kamuoliukas, plunksnelė Zefyros nežavi. Turbūt ne to reikia operos „Miau Miau“ primadonoms. Užtat visiškai nelietė Kalėdų eglutės, o per patį fejerverkų laidymą – palaimingai gulėjo ir knarkė. Turbūt primadonos pratusios prie itin garsių aplodismentų?

Tokia jau Zefyra, jau pusmetį gyvenanti pas mane. Mandagi, jauki, sociali katė, puikiai besielgianti namuose (vazonai, gėlės, užuolaidos, baldai – nė vieno sužalojimo!), „kepanti biskvitus“ ir jaukiai murkianti, prašanti paglostukų ir pilvo kasymo. Taip, Zefyrai – 8 metai ir esu tikrai patenkintas paėmęs vyresnę („neprekinio“ amžiaus) katę.