Laukiniai gyvūnai ir jų jaunikliai: kada padėti, kada palikti?

Pavasarį, žvėreliams ir paukščiams atsivedus jauniklius, pasipila skambučiai į gyvūnų gelbėjimo ir globos tarnybas. Skambinantys žmonės nori pranešti apie rastus mažylius, be to, dažnai juos jau būna pasiėmę su savimi. Vis dėlto jauniklius ne visada reikia pulti „gelbėti“, kartais reikia palikti ten, kur jie buvo. Tad kaip žinoti, kada gyvūnui reikia žmogaus pagalbos, o kada ne?

Kiškiuką – palikti, o ančiuką pasiimti?

Kaune įsikūrusios ir laukinius gyvūnus globojančios organizacijos Laukinė Lesė vadovas Karolis Kulikauskas išskiria keletą dažnai pasitaikančių situacijų, su kuriomis susidūrę žmonės nežino, ką daryti. Viena dažniausių – randamas nukritęs ant žemės paukščiukas. Už kelių mėnesių išsiritę mažyliai pradės mokytis skraidyti. Tuo metu bus galima aptikti paukščiukų, stryksinčių ant žemės. Tokiu atveju reikėtų juos nunešti į nuošalesnę vietą, pažiūrėti, ar nėra bent vieno iš tėvų, o jei neramu, matosi kokių nors sutrikimų – paskambinti į „Laukinę Lesę“.
Ekologas ir gamtos mokslų mokytojas Rokas Vanagas pabrėžia, kad prieš imantis bet kokių veiksmų reikia gerai įvertinti situaciją.
„Neretai parkuose, pievose pamatomi vieni kiškių jaunikliai. Tada žmonės galvoja, kad kiškiukas yra pasiklydęs ir puola jam padėti, tačiau iš tiesų taip kiškiai augina savo jauniklius: palieka juos vienus ir grįžta tik kelis kartus per dieną jų pamaitinti, todėl gelbėti kiškiukų nereikia“ – pasakojo R. Vanagas.
Pasak gamtininko, pasitaiko atvejų, kai nuklysta maži ančiukai. Tuomet, jei niekur arti nesimato anties, ančiuką reikėtų perduoti globoti gamtininkams arba žmonėms, mokantiems auginti paukščius.
Pamačius miške šerniukus, prie jų lįsti išvis negalima, net jei nesimato motinos. Šernės būna agresyvios ir žmogui gali kilti pavojus.

Svarbiausia nepulti gelbėti nežinant

Pasak K.Kulikausko, pamačius sužeistą paukštį reikėtų skambinti specialistams.
„Pirmiausia reikia įvertinti jo būklę. Geriausia, ką galima padaryti – iškart skambinti mums. Mes užduosime keletą klausimų, kad sužinotume esminius dalykus. Jei paukščio sparnas yra žemiau kūno, nusviręs, atrodo ne taip kaip kitas sparnas, vadinasi, jis yra sulinkęs arba lūžęs. Tokiu atveju paukščiui būtina padėti ir reikia jį nuvežti gamtininkams, nes jis tikrai nesusitvarkys pats. Jei matosi daug kraujo arba paukščio plunksnos yra kruvinos, jį dažniausiai taip pat reikėtų pasiimti ir perduoti gamtininkams“, – kalbėjo K.Kulikauskas.
Tikriausiai dauguma žmonių, sutikusių ežiuką, bent kartą yra bandę jam duoti pieno. Tačiau pasak R. Vanago, tai visai nereikalinga šiam gyvūnui, mat pienas kenkia ežių kepenims, jiems nuo pieno pasidaro tik blogiau. Tad ežių, taip pat voverių, sutinkamų parkuose, negalima šerti, nes taip gyvūnams tik pakenksite.
Kartais parkuose žmonės randa ūsūrinių šunų. Tačiau pastarieji išsigandę apsimeta negyvais, o kai žmonės bando juos paimti, įkanda. Todėl ūsūrinių šunų reikėtų neliesti, galima nemenkai nukentėti.
„Pamačius didesnį sužeistą žinduolį, pirmiausia reikėtų jo neišgąsdinti. Reiktų apžiūrėti, koks yra sužeidimas. Radus didesnį gyvūną, geriausia pranešti to regiono medžiotojų sąjungai, miško urėdijai ar regioniniam parkui, priklausomai nuo to, kur radote žvėrį. Jei žmogus be reikalo pasiima jauniklį, jį kažkur išveža, jauniklio mamai sukelia didžiulį stresą ir paniką, todėl gelbėjant gyvūnus būtinai reikia gerai išsiaiškinti aplinkybes“, – apibendrino R. Vanagas.
„Laukinė Lesė“ yra ne pelno siekianti organizacija, savanoriškai gelbėjanti, prižiūrinti, gydanti, atliekanti gyvūnų reabilitaciją ir grąžinimą į laukinę gamtą. Įkurta 2014 m. Kaune, „Laukinė Lesė“ yra Vilniaus Gyvūnų globos organizacija „LESĖ“ padalinys.