Smilčius – grindinukas 491, kuris buvo labai sunkios būklės, kai LGGD Vilniaus prieglauda perėmė jį iš minėtos įstaigos. Prieš patekdamas į Grindą, valkatavo jau netrumpą laiką, viena akis šuneliui buvo išdurta.

LGGD Vilniaus prieglaudos savanorių dėka Smilčius gegužės 17 d. buvo skubiai atvežtas į Kauno Kriaučeliūno kliniką, kur jam iš karto buvo atliekamas kraujo perpylimas (gavo dozę veislinio kraujo), visi reikalingi tyrimai, ir pradėtas gydymas. Pastarasis labai pasiteisino, nes buvęs visiškai nusilpęs ir, atrodė, beviltiškos būklės šuo, Smilčius prisijungė prie sveikstančiųjų ir stiprėjančiųjų. Pradėjo geriau valgyti, ėmė trauktis žaizdos, kurios buvo atsiradę dėl gamtinių reikalų darymo po savimi. Smilčius pradėjo noriai bendrauti, pasitikdavo vizgindamas uodegą ir išgražėjęs, tiesiog kaip vilkas iš knygos Baltoji Iltis.

Ne visi tikėjo, kad jis pasveiks, ir buvo tokių, kurie rašė, kad tai šuns kankinimas, neverta, tačiau Smilčius pakilo, atsitiesė, įgavo jėgų ir tiesiog veržte veržiasi gyventi, dėkodamas tiems, kurie juo tikėjo, rūpinosi ir neapleido, kai jam buvo labai labai blogai.