Mano istorija nėra įskirtinė ir nieko turbūt nenustebins. Gyvenau aš nuo gimimo kieme. Užaugau, išgrąžėjau, gyvenimas atrodė puikus, mane vis pamaitindavo ir guolį žiemai buvo padarę. Tačiau vieną dieną net ir pat nesupratau, kas atsitiko, tik pajutau nosyje skausmą, po to kraują ir po to…. nelabai ką atsimenu. Pabudau namuose, vis dar maudė nosį, viską skaudėjo. Tačiau jaučiausi saugus. O man nutiko tai, kad į mane šovė iš šratinio šautuvo, pataikė į nosį, mane šerenti močiutė tai matė ir paprašė žmonių pagalbos, nuvežė pas veterinarus operacijai. Žinia ta, kad niekas nebuvo pažeista tik šratas įstrigęs nosyje, svarbiausia, kad nepalietė akies. Aš išgyvenau. Likau gyventi pas tą močiutę, ji mane maitino, išleisdavo į lauką, šaltais vakarais leisdavau namie ant fotelio. Tačiau mano gyvenime atėjo dar viena, tokia pat liūdna ir nelaukta diena, kaip aną kartą, tačiau šį kartą sužeidė mano širdį. Nieko nesupratau, tiesiog atėjo mane ir išsinešė, nuvežė kažkur, įdėjo į narvą ir paliko. Aš labai įsigandau, nesupratau, ką tokio padariau, kuo nusikaltau… ilgai mano galvoje sukosi šie klausimai. Bet mane ten prižiūrėjo, duodavo skaniai pavalgyti, paglostydavo ir aš įsidrasinau. Visada buvau pripratęs prie laisvės, todėl niekaip negalėjau būti tame narvelyje, vis rėkdavau, draskydavausi, kol galiausiai mane paleido. Vaikštinėjau sau po kliniką, pasitikdavau žmones, pasisveikindavau, pasirodydavau, koks aš didelis ir gražus, žinoma parodydavau ką moku, kaip aukštai užlipu, moku žaisti su gėlės lapu. Visi mane glostė ir sakė koks aš gražus katinas, tačiau niekas manęs vis taip ir nepaimdavo su savimi. Aš klinikoje prabuvau virš mėnesio, mane paskiepijo, sudavė vaistukų nuo kirmėlų, padarė testus, kad žinotų ar aš sveikas. Turbūt kyla jums klausimas kodėl aš čia atsiduriau, o todėl, kad manoji mačiutė išsikraustė, sakė būtų ir mane su savim paėmusi, tačiau, ten būtų ir paleidusi, ir kaip ji pati sakė, ” tegu jį nors ir šunys sudrąsko, man tas pats”. Šratas ieško gerų namų!