Gyveno kartą šuo. Mylėjo jį šeimininkai, valgydino, glostė, nes geras buvo šuo – jis laižė savo maitintojams rankas, saugojo namus ir gynė savo šeimininkų užgyventą turtą. Ir staiga ėmė vieną dieną ir viskas pasikeitė. Vangus pasidarė kažkoks Vilkis – Pilkis loti beveik nustojo, akys kažkokios keistai mėlynos pradėjo darytis. Ir prisiminė tuomet šeimininkai, kad Vilkiui – Pilkiui metelių jau gal kokia penkiolika suskaičiuot galima buvo, ir pagalvojo šeimininkai – ne jau dabar šį niekam vertą seną šunį maitinti reikės, o gal dar ir pas veterinarus vežti. Na jau ne. Sprendimas buvo priimtas gan greitai ir nekeičiamai. Ir kaip geriau čia tuo Pilkiu atsikratyti. Ir ,,šovė” šeimininkams į galvą puiki mintis, juk yra prieglaudos, juk ten darbuojasi tie , kurie rūpinasi štai tokiais niekaverčiais gyvūnais. Bet nepanoro šeimininkai su mumis nei telefonu , nei susitikus bendrauti, o jai dar ką nors priekaištauti jiems pradėsime kaip reikėtų elgtis su garbaus amžiaus šunimi , todėl išeitį rado labai greitai. Atvežė šunelį prie prieglaudos ir išmetė kaip porą nudėvėtų kaliošų…. Štai ir baigėsi geras ir gražus šunelio gyvenimas pas labai jį ,,mylinčius” šeimininkus.

Vilkis – tai vis dėmesio reikalaujantis senukas mielai susibičiuliavęs su prieglaudėlės senbūviais. Kas rytą tik įžengus į prieglaudos teritoriją Vilkis prabyla savo dusliu balsu, tarytum kviesdamas mus – ,, prieikite, paglostykite mano pražilusią galvą, aš jūsų taip pasiilgau. O jūs manęs?”