Kai, kovo mėnesį nukeliavome į Lesę apžiūrėti mažų šuniukų vados, prie mūsų iš karto pribėgo mažas rudas pukuotukas vardu Andra (šiandien jau Gilė) pritūpė šalia ir nusituštino. Su draugu iš kart supratome, jog čia – mūsų šuo. Tokią nedrąsią, tačiau labai aktyvią parsivežėm namo ir nė karto nesigailėjome. Gilė išaugo į nuostabų, labai draugišką šuniuką, mėgstantį ir žmogišką kompaniją, ir kitus gyvūnus. Ji reikalauja daug dėmesio, tačiau tuo pačiu neleidžia liūdėti ir vis nustebina savo išmanymu, džiaugsmingumu ir balta šypsena. Mėgsta plaukioti, šokinėti ant aukštų paviršių, bėgioti, žaisti su pagaliu, o kartais dirbti ofise. Dabar jau negalime įsivaizduoti gyvenimo be Gilės.